Naujas režisieriaus Arūno Matelio filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ atsigręžia į nematomą dviračių pasaulio ir prestižinių „Giro d'Italia“ lenktynių pusę – sportininkus, pralaiminčius dėl savo komandos draugo pergalės. IQ kultūros redaktorei Viktorijai Vitkauskaitei dokumentikos kūrėjas pasakoja apie juostos gimimo užkulisius ir jokiais medaliais neišmatuojamą stiprybę.
– Filmo pavadinimui pasirinkote oksimoroną – juk apie lūzerius įprastai nesakoma, kad jie nuostabūs, sėkmingi ar laimingi. Ar tai reiškė norą atskleisti kitokią sėkmės sampratą?
– Iš esmės taip. Tiesa, pirminis filmo pavadinimas buvo „Gladiatoriai. Kita planeta“, o paskui įvyko transformacija iki lūzerių. Kai matome žmogų, gavusį kokį nors apdovanojimą, tai atrodo sėkmės istorija. Bet pirma – mes nežinome, ar tai tikrai sėkmės istorija, nes nesuvokiame jos kainos. Antra, nematome žmonių, esančių šalia – tik nugalėtoją. O, pavyzdžiui, dviračių sporte net nėra antros ar trečios vietos – apdovanojamas tik pirmasis, kirtęs finišą. Lenktynėse dauguma atvažiuos paskutiniai, nes tokios taisyklės. Mūsų akimis gregoriai (dviratininkai, pralaimintys tam, kad nugalėtų jų komandos narys – IQ past.) yra lūzeriai. Bet tai, kad esi paskutinis, nereiškia, jog esi silpniausias. Gregorių sutartyje būna parašyta, kad laimėti negalėsi, tavo užduotys yra kitos. Pavyzdžiui, grįžti į grupę dešimt kartų, pasiimti vandens, minioje dviratininkų susirasti komandos draugus ir jiems jį išdalyti. Toks žmogus juk nėra lūzeris.
Įsivaizduoju, kad žiūrint filmą įvyksta šiokia tokia transformacija. Ateiname iš anksto žinodami, kad geriausias yra tas, kuris pirmas. Bet pabaigoje suprantame, kad tie paskutiniai visai ne lūzeriai, jie – net daugiau nei laimėtojai. Jie turi daugiau tikėjimo, negu šiandien turėčiau aš laimėdamas lenktynes. Taigi kas ta sėkmė – ar pirmoji vieta, ar harmonijoje surastas gyvenimas? Juk, pavyzdžiui, vienuolis neturi sėkmės istorijos, žvelgiant iš šalies. Bet ar jo gyvenimas nėra sėkmės istorija?
