Meniu
Prenumerata

trečiadienis, spalio 5 d.


PIETRYČIŲ AZIJA
Laukiniai laukiniai Rytai
Viktorija Samarinaitė
Kaimelio moteris skuba į darbą per neaprėpiamus ryžių laukus.

Motociklais, autobusais, valtimis ir pėsčiomis Viktorija Samarinaitė klaidžioja po nepažintą Laosą

Stovėjau Tailande, ant Mekongo upės kranto, ir spoksojau į tuščią kitoje pusėje atsivėrusią Laoso panoramą. Mekongas – it spygliuotoji viela, pjautinė žaizda, skirianti dviejų valstybių teritorijas. Ši upė, Pietryčių Azijos motina, neperbrendama, žmogui neperplaukiama. Bendražygiui, susirgus denge ir kovojant su karštine, man neliko nieko kito, kaip tik savaitę stebėti, fiksuoti menkiausią judesį nepažįstamame horizonte. Per septynias dienas Dievas sukūrė pasaulį, todėl tiek laiko niekuo neužsiimti – sudėtinga.

Apie nieko neveikimą žinau nemažai. Valandų valandas pražiūrėjau pro iliuminatorių, traukinio, autobuso, taksi ar pakeleivingo automobilio langą. Vaizdams lekiant pro šalį svajodavau apie nedidelę salą, į kurią neveda joks kelias, jaukų bambukų namelį, terasą, vaizdą į upę, jūrą, vandenyną, hamaką ir tyloje kaip cukrus ištirpstantį pasaulio triukšmą: liktų tik kačių miaukimas, šunų amsėjimas, vabzdžių sparnelių zvimbimas, upės šniokštimas, vėjo giesmė…

Tik po keturių mėnesių suklerusiu autobusu paryčiais pasiekiau Šiaurės Vietnamo džiunglėse paslėptą pasienio postą – Laosas. Lynojo. Dangų gaubė balzgana migla. Užsimiegoję pasieniečiai ne tik paliko spaudą mano pase, bet ir primygtinai reikalavo už 2 JAV dolerius pasimatuoti temperatūrą. Neturėjau ūpo ginčytis. Oficialiai sveika įžengiau į Laoso teritoriją.

2022 03 29 07:32
Spausdinti