Mėginant įsivaizduoti, kaip atrodė ir funkcionavo didikų bei įvairių patarnautojų tvarkomas valdovo dvaras, mintys neretai sukuria idealizuotą ir romantizuotą vaizdinį. Ar jis teisingas?
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro kasdienybė skyrėsi nuo Anglijos monarcho ar Prancūzijos valdovo Liudviko XIV rūmų ritualų. O kaip tik pastarieji vaizdiniai dažniausiai perkeliami į kino filmų scenarijus.
Tiesa, tam tikrų panašumų būta, mat valdovo dvaras visur veikė kaip kruopščiai sustyguota organizacija, turėjusi savitą logiką, taisykles, hierarchiją ir nustatytas bendravimo formas. Pagrindas, ant kurio ši sistema laikėsi, buvo valdovo dvare atliekamų darbų padalijimas vadinamiesiems dvaro pareigūnams.
Vakarų Europos dvaruose pareigybių sistema pradėjo formuotis dar viduramžiais. VIII–IX a., Karolio Didžiojo laikais, atsirado supratimas, kad valdovo dvaras – ne tik svarbi, bet ir sudėtinga institucija, kuriai prižiūrėti bei aptarnauti reikia tam tikras funkcijas atliekančių žmonių. Taip atsirado nuolatiniai dvaro pareigūnai, turėję užtikrinti, kad valdovo dvaras funkcionuotų be priekaištų: nuo jo ūkinės sandaros iki finansinių aspektų, maisto tiekimo ir pačių smulkiausių etiketo taisyklių.
