Keturi Valentino Sventicko knygos „Dar gurinių“ (guriniais jo gimtinėje vadinti trupiniai) skyriai prisiliečia ne tik prie literatūros bei kultūrinio gyvenimo, bet ir politikos, biografijos temų. Jos padiktavo ir akcentus Viktorijos Vitkauskaitės bei Mardasavo kaime vasarojančio literatūros kritiko susirašinėjimui.
– „Guriniai“ išleisti 2013 m., kai tebedirbote Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi. 2015-aisiais, kaip teigėte viename interviu, „išėjote į laisvę“. Kaip tai veikė vėliau parašytos knygos „Dar gurinių“ turinį ir toną? Galbūt jautėte, kad galite sau leisti daugiau, atviriau, tiesmukiau, griežčiau?
– Klausdama pataikėte, dabar galiu sau leisti daugiau. O tuo laiku, kai buvau Rašytojų sąjungos pirmininkas, leidyklos vyriausiasis redaktorius, visokių tarybų ir komisijų narys ar pirmininkas, turėjau bendrauti ir daryti darbus kartu su daugybe literatūros ir apskritai kultūros žmonių. Lietuva didi, bet nedidukė. Kultūros žygiuose vieni su kitais vis susitinkame, remiamės vienas į kito petį. Nesakau, kad tai principinga, bet gal žmogiška arba tiesiog apdairu – tikrai kai ką nutylėdavau, pasilikdavau sau arba išsakydavau tik žodžiu. Kad galėčiau bendrauti be kliuvinių. Tačiau kultūros bendruomenė, jeigu lyginčiau su politine, visgi yra netikėtesnė. Tarkim, posėdžiuose arba diskusijose neretai susikirsdavau su rašytoju Petru Dirgėla, fotomenininku Antanu Sutkumi, ir patyriau, kad iš dalies dėl to jie vis noriau su manimi bendravo. Poetas Gintaras Patackas teikėsi padėkoti už recenziją, kuri buvo gana kritiška. Net ir klasikas Juozas Erlickas, perskaitęs rūgštoką recenziją, burbtelėjo maždaug taip: „Seniai tokio vertinimo laukiau.“
– „Gurinių“ antroji dalis vadinosi „Dar apie Justiną Marcinkevičių”. Prie poeto asmenybės vis grįžtate ir šioje knygoje, polemizuojate su jo oponentais, pavyzdžiui, pavadinusiais „Mindaugą“ „tautinio kičo klasika“, pastebėdamas, kad yra ir „politikavimo kičas“. Ar įmanoma – ir ar reikia – atskirti poeziją ir politikavimą? Ką faktas, kad skirtingomis politinėmis aplinkybėmis ta pati poezija gali būti skaitoma ir vertinama skirtingai, sako apie poeziją ir apie skaitytojus?
