Miestų pastatus, parkus, skulptūras ir kitus viešųjų erdvių objektus matome ar jais naudojamės visi, bet teisė į jų autorystę priklauso tik architektams ir statytojams. IQ apžvalgininkė Kotryna Tamkutė su Švedijos Geteborgo universiteto mokslininke, rašytoja dr. Merima Bruncevic kalbėjosi apie tai, ar visuomenė turi teisę tik gėrėtis, ar ir spręsti.
– Apie muzikos ar filmų autorines teises kalbame nuolat, tačiau apie intelektinę nuosavybę architektūros srityje girdime retai. Kaip šie konceptai susiję?
– Intelektinė nuosavybė apima kelių tipų teises. Autorinės teisės – populiariausia ir visiems gerai pažįstama kategorija. Architektūros srityje jos gina ne tik pastatus kaip galutinį proceso rezultatą, bet ir visus jo elementus. Pavyzdžiui, projektus, piešinius, eskizus, netgi tokius dalykus kaip žemėlapiai ar programinės įrangos kodai. Autorinės teisės architektūroje, kaip ir kitose srityse, apima viską, kas kūrybos metu buvo intelektiškai išreikšta.
Intelektinės nuosavybės teisės apima ir komercines paslaptis. Tai yra tokius dalykus kaip verslo identitetą kuriantys elementai. Dažniausiai tai – pavadinimas, bet ne tik. Dar ir logotipas, kiekviena jo forma ar figūra. Prekės ženklas – viskas, kas vienaip ar kitaip identifikuoja vieną verslą ar produktą tarp kitų. Architektai taip pat gali turėti ir naudoti savo prekės ženklą.
