Donatas Stankevičius„Aš ne psichinis ligonis“, – spektaklyje „Panika“ tvirtina Manto Zemlecko vaidinamas Maksas. Kas slepiasi po šio personažo ramybės ir išminties kauke, su aktoriumi prieš premjerą kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.
Kol prie Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) kasų lukteliu aktoriaus, negaliu neišgirsti bilietų pirkti atėjusių draugių pokalbio. Dar neapsisprendusiai, ką nori pamatyti teatre, merginai bičiulė rekomenduoja įsigyti bilietus į „Panikos“ premjerą. „Čia spektaklis apie vidurio amžiaus krizę. Bus žiauriai prikolna – toks pusiau kačialkė, pusiau meditacija“, – argumentavo ji.
Kai po kelių minučių visa tai perpasakojau M. Zemleckui, nusikvatodamas jis pripažino, kad gandai apie būsimą spektaklį yra ne visai tikslūs. „Čia kalbama ne apie vidurio amžiaus krizę, o apie vidines krizes, kurias išgyvena mūsų amžiaus žmonės“, – sakė jis ir pridūrė, kad kačialkė, tai yra raumenims pumpuoti skirti treniruokliai, scenoje vis dėlto bus. Užuominų į meditaciją, čigongą ir kitas rytietiškas praktikas – taip pat.
Visomis šiomis priemonėmis M. Zemlecko, Vaido Maršalkos ir Gyčio Laskovo vaidinami herojai bandys įveikti tikras ir įsivaizduojamas krizes. Spektaklis pagal šiuolaikinio suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę „Panika“ (režisierė Kamilė Gudmonaitė) pasakoja apie tris bičiulius, kurių kiekvienas savaip siekia spręsti kamuojančias problemas. M. Zemlecko vaidinamas Maksas pradžioje atrodo kone tvirčiausiai iš šios trijulės stovintis ant žemės. Bet sluoksnis po sluoksnio šis personažas nusilupa apsauginius dvasingo išminčiaus šarvus: pasirodo, kad čigongo pratimais ir Rytų išminties perlais paramstyta jo asmenybė – itin trapi. Maksas jau kelis mėnesius neišeina iš savo namų, kenčia nuo baisių panikos atakų, o to pripažinti ir apie tai kalbėti jam neleidžia išdidumas ar įsikaltas stereotipas, jog tikri vyrai taip nedaro.
