Paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ MO pakeitė ne tik ankstesnės ekspozicijos kūrinius, bet ir paties muziejaus erdves. Viktorija Vitkauskaitė prieš jos atidarymą domėjosi nematoma ruošimo puse, dėl kurios itin matomi tapo 170 kūrinių.
Trečio aukšto erdvės atrodo ir tokios pačios kaip anksčiau, tačiau kartu – ir visiškai kitokios. Iš ankstesnių apsilankymų įsiminęs didžiulis langas, žinoma, tebėra, bet šįsyk pritemdytas tamsios medžiagos vertikalėmis. Plačios rampos, ant kurios anąkart laviravau tarp įsidūkusių vaikų, šįkart iš pirmo žvilgsnio apskritai nepastebiu. „Labai gerai – vadinasi, erdvė iš esmės pasikeitė, o mes to ir siekėme, – šyptelėjo parodos architektas Justinas Dūdėnas. – Tokia buvo ir kuratorių užduotis mums: norėta, kad Danielio Libeskindo architektūra jaustųsi, bet visiškai kitaip nei ankstesnėje parodoje.“
Kartu su dizainere Akvile Paukštyte J. Dūdėnas į procesą įsiliejo tuo metu, kai pagrindinės būsimos parodos idėjos dar kristalizavosi. Devynios ekspozicijos temos kelia klausimus apie žmogaus ir gyvūno bei kitų gyvybės formų ryšį, taip pat kalba apie ateities visuomenę, kurią įprastai tapatiname su dirbtinio intelekto keliamais iššūkiais. Patiems J. Dūdėnui ir A. Paukštytei vienu iššūkių tapo šios ekspozicijos kūrinių gausa ir įvairovė: nuo tradicinių tapybos ar fotografijos darbų iki erdvės ir vaizdo instaliacijų, nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio iki šių dienų kūrinių. „Parodyti reikia labai daug ką, vadinasi, turi kažkaip suformuoti šiek tiek mažesnes, ankštesnes erdves, bet išsaugoti kūriniams dėmesingumą. Tokiame problemų labirinte sukiesi, sukiesi ir išverdi kažkokį patiekalą“, – sakė J. Dūdėnas.
