Kartais labai maži dalykai tampa esminiai, net fatališki. Penki žinomi šalies dizaineriai pasakoja ir pozuoja su pasirinktais daiktais, jau peržengusiais daiktiškumo ribą. Jie primena, persekioja, įkvepia ir džiugina. Daiktų ir žmonių pasakojimus užrašo Ieva Rekštytė.
Dalius Regelskis, architektas, ir jo medinė skulptūrėlė
Vitaliaus Čepkausko kurtą skulptūrėlę gavau už geriausią spalvinį sprendimą 2007 m. interjero konkurse „Auksinė paletė“. Kartą ją pamatęs mano bičiulis Leonas Garbačauskas pasakė: „Žinai, Daliau, čia dar iš tų laikų, kai prizai buvo tikri.“ Iš tiesų, dabar gauname diplomus ir malonias buitines dovanas, pavyzdžiui, belaidžius dulkių siurblius ar kelionių čekius, o čia turbūt vienintelis mano prizas – tikras meno kūrinys! Ilgai laikiau jį savo studijoje, pagarbioje vietoje ant lentynos, kol galiausiai jis atkeliavo į mūsų namus. Kai įsirengėme loftą, iš Kretos atsivežėme baldų, pagamintų iš perdirbto medžio: senų durų ir langinių. Ta medinė skulptūrėlė idealiai tarp jų įsipaišė ir dabar stovi svetainėje ant komodos iš naujam gyvenimui prikelto medžio.
Su skulptūros autoriumi V. Čepkausku esame geri pažįstami nuo senų laikų. Šis kūrinys iš ciklo, kuriuo jis siekė atskleisti žmogaus svajones, mintis, vidinį pasaulį parodyti išorėje. Jame tiek daug smulkių detalių, kad kas sykį apžiūrėdamas atrandi ką nors nauja.
Man ta medžio galva sukelia įdomių asociacijų ir primena mokslus Konarskyne (Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje). Ten mus, paauglius, formavo aukščiausio lygio menininkai: grafiką dėstė Petras Repšys, tapybą – vitražistas Antanas Galeckas, piešimą – Jaunutis Galius Lekas, medžio skulptūrą – Vytautas Šerys. Pastarasis buvo nuostabus skulptorius, įdomus ir gerą humoro jausmą turintis žmogus. Vienas bičiulis pasakojo sutikęs V. Šerį paskutiniais jo gyvenimo metais. Šis buvo mėgėjas gramą padaryti ir tada mano draugui paatviravo, kad ant savo antkapio norėtų matyti užrašą: „Būdamas silpnos sveikatos, gėriau iš visų jėgų.“ Pas jį darydavome kažką panašaus į V. Čepkausko skulptūras – iš medžio skaptuodavome įvairias galvas. Kartą vieną parodžiau mokytojui. „Labai simetriška, reiktų ją kaip nors išjudinti“, – pasakė V. Šerys ir paėmęs pleištą įkalė jį į skulptūros akį. „O, – patenkintas šyptelėjo, – dabar simetrijos nebėr.“
