Britas Edwardas St Aubynas – negailestingas rašytojas, jo proza tiksli, aštri it chirurgo skalpelis, kupina kandžios ironijos, apie itin skaudžius dalykus kalbanti santūriai, žmonių tuštybę ir menkystę dažniausiai atskleidžianti meistriškais dialogais.
E. St Aubynas išgarsėjo penkių autobiografinių romanų ciklu apie Patriką Melrouzą, kurį rašė daugiau nei 20 metų. Šioje knygoje pristatomi pirmi trys iš penkių ciklo romanų – „Tiek to“, „Bloga žinia“ ir „Šiek tiek vilties“. Ketvirtoji ciklo knyga „Motinos pienas“ lietuviškai išleista gerokai anksčiau.
Romanų apie britų aristokratiją mėgėjus šios knygos gali ir pašiurpinti – po autoriaus žarstomu kandžiu sąmojumi ir ironija slypi tokios tamsios sielų bedugnės, psichologiniai sutrikimai, smurtas ir išnaudojimas, kad kartais sunku skaityti. „Patrikas Melrouzas“ – mazochistiškas skaitymo malonumas: pirmojoje dalyje aprašoma Patriko vaikystė su alkoholike motina ir negailestingu, sadistišku, seksualiniu smurtautoju tėvu. Antrojoje – 22-ejų Patriko, virtusio narkomanu, klejonės ir klajonės po Niujorką, atvykus atsiimti mirusio tėvo pelenų. Šią dalį galima dėti prie kitos „svaiginimosi literatūros“ klasikos: Ch. Bukowski, H. S. Thompsono, W. S. Burroughso ir kitų kūrinių. Trečiąją dalį galime pavadinti blaivėjimo, skaidrėjimo ir ironiško susitaikymo dalimi. Aristokratai lieka tokie pat snobiški kaip visad, bet kiek pasikeitė pats Patrikas?
