Sovietmetis Lietuvą pripratino prie vieno keisto kasdienybės elemento, būdingo tik ideologizuotai (neveikiančiai) ekonomikai – piniginių ir daiktinių loterijų. Ernestas Parulskis dalijasi savo laimikiu.
Tokiose loterijose, kurios rengtos iki pat nepriklausomybės atkūrimo (ant paskutinių, 1990-ųjų laidos, bilietų buvo spausdinami du herbai – dar nepatvirtintas Vytis kairėje ir Lietuvos SSR blynas su ąžuolo lapų ir rugių pynėmis) buvo galima laimėti ir pinigų, ir (tai labiausiai viliojo) už pinigus negaunamų daiktų – nuo lygintuvų iki automobilių. Daiktų siūlė ir kitos sovietinės loterijos: momentinėje buvo galima laimėti deficitinių knygų, o kas dvejus metus organizuojamoje SSRS dailininkų sąjungos – meno kūrinių be teisės juos išsikeisti į pinigus.
Vieną šios loterijos bilietą prieš dešimtmetį ir nusipirkau šiandien jau išsivaikiusiame senienų turgelyje Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno. Jį įsigijau dėl miglotos priežasties – pagalvojau, kad būtinai turiu parašyti tekstą apie šį egzotišką reiškinį, kuriame paradoksaliai susipina propaganda, meno rinka, sovietinės meno organizacijos logistika ir meno vartojimas. Pabendrauti su kolekcionieriais (tai nėra pramoga) teko ilgiau, nei įprasta, bet galiausiai pas vieną bonistikos (numizmatikos šaka – „IQ Life“ past.) rinkėją radau milžinišką, trigubai didesnio formato nei įprasti loterijos bilietai, dekoruotą rūsčiojo realizmo stiliaus piešiniu ir rusišku užrašu „Dailininkai – liaudžiai“ 1966 m. laidos artefaktą. Ilgas ir triumfu pasibaigęs pirkimo procesas tapo akivaizdžiu pretekstu straipsnio neberašyti, ir loterijos bilietą pamiršau iki 2018-ųjų pradžios, kai Nacionalinėje dailės galerijoje prasidėjo aktyvus parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ rengimo darbai.
Ekspozicijoje buvo rodomos sovietmečiu sukauptos kolekcijos ir pasakojamos jų atsiradimo istorijos. Jas berinkdama kuratorė Eglė Juocevičiūtė manęs paklausė, ar ką nors žinau apie dailės kūrinių loteriją. Išdidžiai atsakiau, kad turiu bilietą. Kuratorei mano pasigyrimo, aišku, neužteko, ir ji atliko nemenką archyvinį tyrimą, ieškodama duomenų, kaip loterija funkcionavo Lietuvos dailininkų sąjungos aplinkoje. Tyrimo rezultatai buvo labai intriguojantys. Archyve saugomos dvi bylos – viena skirta pirmajai, 1963-iaisiais organizuotai, loterijai, kita – įvykusiai 1977-aisiais.
