Vengrų režisieriui Árpádui Schillingui, regis, atskirai šios lygties dėmenys neegzistuoja. Jo spektakliai aštriai reaguoja į politines aktualijas ir socialinius reiškinius. Kas po lygtimi slėpsis naujausioje jo premjeroje Valstybiniame jaunimo teatre, domisi Viktorija Vitkauskaitė.
Beveik užsispyrusiai prašau teatro atstovų prieš interviu leisti perskaityti „Autonomijos“ (tai – darbinis būsimo spektaklio pavadinimas) pjesę. Tik vėliau sužinau, kad tokio dalyko kol kas nėra. Naujai premjerai skirtas laikas – šešios savaitės, per kurias šį kūrinį režisierius iš savo bei aktorių patirčių ir išanalizuotų lietuviškų pasakų, mitų siekia išauginti nuo nulio, be jokio išankstinio teksto.
Kiek daugiau nei trečdalį šio laiko Á. Schillingas iš pradžių skyrė pokalbiams su aktoriais – jų spektaklyje keturiolika. Klausinėjo apie asmenines patirtis, požiūrį į įvairius šalies istorijos įvykius. Kiekvieno teiravosi, ar šis kada nors yra kokiam nors režisieriui ištaręs „ne“ – juk, pasak Á. Schillingo, taip irgi brėžiamos autonomijos ribos. Vėliau iš jų improvizacijų, pokalbių, asmeninių istorijų režisierius su kolege Ildikó Gáspár parengė dramaturginį tekstą. Mūsų susitikimo dieną aktoriams išdalijo pjesės apmatus – apie pusšimtį puslapių teksto – ir įspėjo, kad jis dar gali gerokai pasikeisti. Jo ir I. Gáspár parašyta pjesė – tik vienas žingsnis, o ne kūrybinio proceso pabaiga.
„Kol kas nežinau, kuo spektaklis baigsis, ir ši nežinomybė man patinka. Svarbu ne užfiksuoti tai, ką pats sugalvojau, bet rasti geriausią sprendimą. Todėl, jei aktorius pasiūlys ką nors geriau, įdomiau – puiku. Esminė struktūra, spektaklio rėmas yra svarbiausia, bet tai, kuo jis bus užpildytas, dar gali pasikeisti“, – sako Á. Schillingas, iš repeticijos trumpam ištrūkęs pokalbio.
