Performanso misija yra dalytis mintimis su visuomene, todėl jis negali egzistuoti, jei menininkas jį skiria tik sau ir apie save. Tuo įsitikinusi Plimuto universiteto profesorė menininkė Roberta Mock. Su viešnia apie greitąjį meną ir performansų iššūkius kalbėjosi Aretas Kisielius.
– Lietuviškame dailės žodyne performansas apibūdinamas kaip konceptualus veiksmas, kurio pagrindinė išraiškos priemonė – menininko kūnas. Kaip performansus suprantate jūs?
– Pati sąvoka „performansas“ byloja tiek apie mūsų kasdienį gyvenimą, tiek apie itin aukšta estetika pasižymintį meno pasirodymą. Galbūt šiek tiek neįprasta, tačiau riba tarp atlikėjų pasirodymų scenoje ir kasdienių įvykių nyksta. Vis dažniau rampos šviesos gręžiasi į buitiškus klausimus, o žmonių buitis kartais primena įtaigiai surežisuotą dramą. Teoriniu lygmeniu performansu gali būti vadinamas renginys, siekiantis atrasti bendras visuomenės ir menininko prasmes konkrečiu klausimu. Šios meno srities pasirodymas visada tolygus bendravimui su kuo nors kitu, tai dalijimasis mintimis. Net jei ir dabar mes kalbame, o jūs mintyse kartojate „nesutinku, tai absurdiška“, vis tiek tikrasis ryšys jau užsimezgęs. Tai jau žingsnis konsensuso link.
Kita svarbi detalė yra laikas. Performansas tarsi paveikslas yra įspraustas į laiko rėmus, turi pradžią ir pabaigą. Kai kam atrodo, kad jis gali įvykti tik būnant fiziškai toje pačioje vietoje, tačiau nemanau, jog interneto amžiuje tai vis dar yra svarbi sąlyga. Be to, performansas yra sąmoningai apgalvotų sprendimų padarinys. Jis neatsiranda iš niekur, jo idėja yra kažkieno sukurta. Nepritariu cirke vykstantiems gyvūnų numeriams, tačiau net jei pažvelgtume į ruonių pasirodymą cirke – ši taisyklė čia taip pat galioja. Ruonis pats negali sukurti šou. Pasirodymas įvyksta padedant dresuotojui.
