Tapybos ir videomeno eksponavimas vienoje erdvėje – gana rizikingas sprendimas, nes iš ekranų sklindantis vaizdas yra itin rimtas statiškojo vaizdo konkurentas. Bet tapytojui Audriui Gražiui ir videomenininkui Henrikui Gulbinui pavyko sukurti prasmingą dialogą.
Galerijoje „Meno forma“ pristatyta abiejų menininkų paroda „Maži. Dideli. Dalykai. 1988–2015“ įspūdinga kaip kompleksiškas bendras kūrinys, sudarytas ne tik iš vaizdų ir garsų, bet ir iš judrios miestietiškos aplinkos „teksto“. Vien stiklu nuo gatvės atribota architektūrinė galerijos erdvė paranki tikrai ne visiems menams. O H. Gulbino ir A. Gražio abstrakcijoms ji nuostabiai tiko. Didelių formatų paveikslai ant sienų, judančios ir persiliejančios abstrahuotos formos monitoriuose, muzika, gatvės garsai ir nerimstantis judėjimas susiliejo į ryškų šiuolaikinio, dinamiško ir gyvo miesto gyvenimo fragmentą.
Parodos pavadinimas pasirodė šiek tiek komplikuotas ir visai neaiškus, bet jame minimi 1988-ieji sudomino. Ar prisimenate? Braškantys sovietinės ideologijos pančiai ir laisvės gūsiai, besiveriančios sienos, pagaliau nevaržomas kūrybos temų ir priemonių pasirinkimas, viltys iš tiesų dalyvauti pasaulio parodose, integruotis į tarptautinį kontekstą. Anas kūrybingų ieškojimų ir atradimų metas (videomeno gimimas, pirmosios akcijos ir performansai, neoekspresionistinė ir abstrakti tapyba, dalyvavimas Venecijos ir San Paulo bienalėse) kol kas taip ir likęs faktų sangrūdomis šiuolaikiniu menu besidominčių galvose. Teparašyta trumpa ir blanki mūsų šiuolaikinio meno istorija, o laikas dildo įspūdžius, nors XX a. paskutinysis dešimtmetis Lietuvos dailei buvo tikrai nepaprastas. Todėl jau nebejauno, bet dar gerai nepažinto 9-ojo dešimtmečio lietuvių meno parodos reikalingos ir vertos dėmesio.
Menininkų duetas parodoje neatsitiktinis. Jie yra bendradarbiavę kurdami scenografiją ir videoprojekcijas spektakliams, dalyvavę bendruose meno projektuose Lietuvoje ir užsienyje. A. Gražio tapyba graži, įspūdinga, techniška, jos vaizdai ir vaizdiniai artimi vėlyvojo modernizmo klasikai. Tas artimumas pradžioje glumina, paskui provokuoja klausti, kas šiame masinio vaizdų dauginimo amžiuje yra pirmavaizdis ir kas kartotė. Pagaliau ar tai svarbu epochoje po postmodernizmo? A. Gražys, manding, postmodernistas, jam viskas paprasta ir galima.
