Naujieji Valkininkai (buvusi Valkininkų geležinkelio stotis) keliautojui visuomet buvo tik pakelėje pro akis praslystantis pavadinimas arba trumpas stabtelėjimas važiuojant traukiniu į Dzūkiją. „Menų skalbyklą“ kaime įkūręs Vytautas Česnys žurnalistei Rasai Pangonytei atskleidė ambicingus planus gyvenvietę paversti turistų tikslu ir menininkų traukos vieta.
Sovietmečiu statytas industrinis statinys, metų ir žmonių nuvargintos sienos, pačios tapusios praėjusio laiko ekspozicija – „Menų skalbykla“ turi viską, kas didmiestyje šią erdvę paverstų madinga meno mylėtojų erdve. Lietuvos kaime tokia vieta atrodo kiek ekscentriškai, o menininkų pasaulyje iki šiol nesisukusio žmogaus sprendimas patalpas skirti moderniai meno galerijai – avantiūristiškai.
Kaip jūs, inžinierius ir verslininkas, iš Vilniaus atsidūrėte Naujuosiuose Valkininkuose ir „Menų skalbykloje“?
Kai patiri infarktą, pradedi perkainoti vertybes: dėl ko darai, ką darai, ką palieki. Čia mano tėviškė, aš čia užaugęs. Buvusios vaikų ligoninės „Pušelė“ skalbykla pastatyta 1969 m., čia ir mano mama yra dirbusi. Kai savivaldybė n-tąjį kartą skelbė pastato aukcioną, sudalyvavau ir nupirkau jį. Iš pradžių žinojau tik tiek, kad čia bus mano medžio apdirbimo dirbtuvės, o visos kitos erdvės tikrai turėjo atrodyti ne taip. Elementariausias dalykas – padaryti kokį garažų kooperatyvą. Padarei, pardavei ir sau sudėjęs kojas gali ilsėtis. Buvau planavęs net svirplių fermą čia įkurti.
