Kas buvo Danijilas Charmsas? Jo būta vieno paslaptingiausių ir keisčiausių rusų rašytojų, kurio poetikos ir filosofijos neatpažino ir neiššifravo net juo besižavintys.
Autorius rašė tragiškus dalykus, o iš jo kūrinių juokėsi – it iš to niekieno nesuprasto klubinio komiko (t. y. vadinamojo stand-up comedian) Andy Kaufmano, apie kurį Milošas Formanas sukūrė sukrečiančią, bet už kitus jo filmus mažiau rezonansinę juostą „Žmogus mėnulyje“ (Man on the Moon). Jis buvo tragikas, tik pasaulis, aiman, to nesuprato ir palaikė jį komiku.
Būrimais ir magija tikėjęs D. Charmsas kūrė gilaus religinio jausmo ir misticizmo persmelktą meną, o jo gerbėjai ir kiti rašytojai jį įvardijo avangardistu. Visiškai tikėtina, kad tikroji anapusinė D. Charmso sielų bendruomenė buvo didieji mąstytojai mistikai Emanuelis Swedenborgas ir Williamas Blake’as, o ne ano meto Europos grynojo avangardo pranašai, svajoję apie tradicijos, istorijos ir religijos mirtį. D. Charmsas veikiau svajojo apie paslėptos žmogaus tikrovės atvėrimą ir aukščiausio estetinio realizmo pakopą, o jį ėmė ir palaikė absurdo estetikos kūrėju ir absurdo teatro pradininku. Beje, šio termino kratėsi visi juo nusakyti dramaturgai – tiek Eugène’as Ionesco, tiek Samuelis Beckettas. Kad ir kaip būtų, D. Charmsas tapo daugelio didžiųjų rašytojų alter ego, jiems patiems apie tai nieko nenutuokiant.
Sovietinės valdžios kalintas ir persekiotas kūrėjas mirties bausmės išvengė, bet pateko į psichiatrijos ligoninę ir per Leningrado blokadą mirė badu. Lygiai kaip ir Michailas Bulgakovas, Jevgenijus Zamiatinas ar „Serapijono broliai“, „oberiutų“ (t. y. OBERIU – „Objedinenije realnogo iskustva“, Realiojo meno susivienijimo) siela D. Charmsas buvo pasmerktas užmarščiai iki praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio. Nežinodami, ką su juo daryti ir kaip jį suprasti, sovietiniai kritikai jį klasifikavo kaip vaikų rašytoją ir literatūrinį chuliganą. Tragikas virto komiku, ieškotojas – provokatoriumi, o mistikas – pokštininku. Taip „atrastas“ D. Charmsas po mirties. Pastatydamas jo pjesę „Jelizaveta Bam“ Oskaras Koršunovas žiūrovams ne tik padovanojo kerinčio grožio spektaklį, bet, manding, savo teatro kalba leido atrasti šį tą, kas yra gerokai arčiau tikrojo D. Charmso ir jo kūrybos esmės. Tai kūrinys apie vaiko akistatą su mirtimi, kuri pasirodo keistais pavidalais. Jos nuojauta tampa kaltinimai tuo, ko ji niekada nedarė ir sykiu ko ji niekaip negali paneigti. Tiesiog tave kaip auką ir taikinį pasirenka jėgos, kurių tu nepajėgi nei suprasti, nei paaiškinti. Slogaus sapno jausmas, bet niekaip neatsibundi. Vadinasi, tai ne sapnas – tai kažkas daug baisiau.
