XIX a. pabaigoje Rusijos imperijoje papūtę laisvę nešantys vėjai neaplenkė ir Lietuvos. Čia juos pajuto moterys, aktyviai puoselėjusios lietuvybę, prisidėjusios steigiant slaptąsias mokyklas, dalyvavusios knygnešystėje ir kitose svarbiose veiklose.
Laisvėjančios nuotaikos sukūrė puikias sąlygas įvykti svarbiems socialiniams ir politiniams pokyčiams. Literatūrologės Ramunės Bleizgienės teigimu, XIX–XX a. sandūroje moterys atliko didžiulį darbą: įrodė, kad „yra savarankiški, siekiantys realizuoti savo individualumą, galintys pareikšti valią, prisiimantys atsakomybę už savo veiksmus, prasmingai kalbantys, suaugę asmenys“. Jų dėka šiandien galime aktyviai reikštis viešajame ir politiniame gyvenime, ieškoti ir atrasti naujų saviraiškos formų, o svarbiausia ‒ dalyvauti kuriant istoriją.
Lietuvai esant Rusijos imperijos gniaužtuose buvo gana sunku pasiekti realių pokyčių. Tikėtasi, jog 1905 m. rinkimuose į Valstybės Dūmą galės dalyvauti ir moterys, tačiau rugpjūčio 6 d. išleistas įstatymas nesuteikė joms balso teisės ir užkirto kelią aktyviau įsitraukti į politiką. Todėl Vilniuje vykusiame Tarptautiniame moterų susirinkime nutarta parengti protestą prieš šį įstatymą. Tų pačių metų rugsėjį įsteigtas Lietuvos moterų susivienijimas, iškėlęs tikslą siekti valstybės autonomijos ir Seimo rinkimų visuotiniu, lygiu, slaptu balsavimu bei suteikti vyrams ir moterims lygias teises – tokiu būdu žengti pirmieji tvirti žingsniai moterų emancipacijos link.
1905 m. spalį caras manifestu leido rengti susirinkimus ir steigti organizacijas. Tuo pasinaudoję Lietuvos inteligentai sušaukė Didįjį Vilniaus seimą, kuriame dalyvavo žinomos moterys: Liuda Purėnienė, Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Pleirytė-Puidienė, Liudvika Didžiulienė ir kitos. Tačiau ne visi tai sutiko palankiai: Antanas Smetona yra pažymėjęs, jog L. Purėnienei sakant kalbą ją pertraukė kunigas, pasiūlęs „neklausyti tos bergždžios telyčios“.
