Iki šiol Lietuvoje baletą „Žydrasis Dunojus“ teatrų vadovai vertino labiau nei artistai. Pirmuosius džiugino sparčiai išgraibstomi bilietai, antruosius erzino lėkštoka istorija. Tačiau tai neišgąsdino naujo pastatymo autorės Eglės Špokaitės. Ką savito tame kūrinyje įžvelgė legendinė balerina, domisi Viktorija Vitkauskaitė.
Kauno valstybinio muzikinio teatro koridoriais vienas po kito sparčiu žingsniu pralekia trupės šokėjai. Ne vienas akimirkai stabteli prie skelbimų lentos užmesti akį į repeticijų grafiką. „Žydrojo Dunojaus“ pavadinimas jame kartojasi dažniausiai. Trys valandos repeticijų ryte, dar kelios – vakare. „Atvykite bet kada, mes repetuosime kasdien“, – žvelgdama į tirštai primargintą repeticijų grafiką prisimenu telefonu nuskambėjusį E. Špokaitės kvietimą.
Likus ketvirčiui valandos iki rytinių repeticijų pradžios duris praveria ir ji. Vis dar keista suvokti, kad premjeros kontekste apie E. Špokaitę reikia kalbėti kaip apie „Žydrojo Dunojaus“ Kauno muzikiniame teatre choreografę ir libreto redakcijos autorę. Daugeliui ji buvo, yra ir visada bus pirmiausia baleto primadona, nors šiuo amplua gerbėjai jos nemato jau ketverius metus. 2011-ųjų pradžioje, sušokusi kompozitoriaus Léo Delibes’o balete „Kopelija“, primabalerina tyliai atsisveikino su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scena, ištekėjo, išsikraustė gyventi į San Diegą ir užvertė savo kaip baleto šokėjos gyvenimo puslapį. Nebuvo jokių jausmingų atsisveikinimo kalbų, jokių kūrybinių vakarų, jokio šurmulio, įprastai lydinčio tokias progas. Iš šiek tiek nekantraus pašnekovės mosto suprantu, kad su nuostaba dėl tokio sprendimo jai tenka susidurti iki šiol. Bet menininkės atsakymas nuskamba nuoširdžiai ir be menkiausio nuoskaudų ar apgailestavimų šešėlio.
Man nepatinka dramos. Visi tie išėjimai, paskutiniai spektakliai yra liūdni. Visada žinojau, kad sulaukusi tam tikro amžiaus operos teatre nebebūsi artistė. Ateis kiti, o tau prasidės naujas gyvenimas. Man tuo metu tiesiog viskas susidėliojo į vietas. Sutikau būsimą vyrą, sušokau geriausią savo spektaklį – aš buvau tokia laiminga! Vėliau sulaukiau priekaištų, kad mano žiūrovai negalėjo su manimi atsisveikinti. Bet ar jie gali tilpti į vieną teatro salę? Ne. Vadinasi, neįmanoma iš tiesų jiems parodyti to paskutinio spektaklio. Visada jaučiau didžiulę publikos meilę. O iš teatro vadovų didelio palaikymo nebuvo. Kita vertus, buvau laisvas žmogus. Ir aš pasirinkau išeiti. Tiksliai žinojau, kad šoku paskutinį spektaklį. Užsisakiau kamerą ir jį nusifilmavau, pasikviečiau geriausius draugus. Pamenu, pabaigoje, jau gulėdama ant scenos grindų, giliai giliai įkvėpiau – ir buvo taip gera. Manau, kad visur reikia ieškoti gerųjų pusių. Nors nesu optimistė, esu godi malonumų. Kur tik galiu, ten juos ir čiumpu.
