Liverpulio „Tate“ muziejuje atidarytoje airių tapytojo Franciso Bacono retrospektyvoje „Francis Bacon: nematomi kambariai“ lankytojui prie paveikslų nesinori sustoti ilgam.
Apsilankius F. Bacono parodoje apima keistas, nejaukus jausmas. Iš drobių į tave žvelgia suniokoti, sumaitoti, keistų ir vos atpažįstamų formų kūnai ar veikiau mėsos gabalai, kaip mėgo sakyti pats dailininkas. Tai neįprastas, unikalus menas, nesupainiojamas su jokiu kitu – F. Baconui pavyko suformuluoti savo autorinę meninę kalbą, kuri šiandien pripažįstama visame pasaulyje. Tai menas, kuriam „nelimpa“ tokios banalios frazės kaip „man patinka“ – labiau norisi sakyti „traukia“, „paveikia“, „paliečia“, „atstumia“, „vimdo“. Žiūrovą apimančios prieštaringos emocijos dažnai susipina, ir tai neturėtų stebinti, nes šis dviprasmiškumas atspindi daugialypę paties dailininko asmenybę. Sunku būtų šio menininko darbus apibūdinti kaip gražius – jie priklauso tam, kas vadinama „bjaurumo estetika“. Nenorėčiau F. Bacono paveikslo kabinti svetainėje, tačiau sunku nuneigti tapytojo darbų reikšmę ir galią.
F. Baconas laikomas vienu žymiausių ir įtakingiausių XX a. dailininkų. Jo darbai kotiruojami kaip vieni brangiausių tarp moderniųjų menininkų, ant pjedestalo jis statomas šalia tokių XX a. korifėjų kaip Markas Rothko, Jacksonas Pollockas ir Willemas de Kooningas. Savo šlovės valandos jam reikėjo laukti ilgiau, nes, kitaip nei minėti dailininkai, F. Baconas pokariu sąmoningai nusprendė plaukti prieš srovę. Tuo metu, kai avangardo sluoksniuose dominavo įvairios abstrakcionizmo atmainos, F. Baconas pasuko į „senąjį“ figūratyvųjį meną, nes tapytojui rūpėjo žmogaus figūra ir jos transformacijos. Abstrakcionistus menininkas kaltino perdėtu iliustratyvumu ir kakofonija, tačiau jam netiko ir gero draugo, taip pat žymaus dailininko Luciano Freudo figūratyvusis menas – atrodė pernelyg natūralistinis. F. Baconas rado savo kelią: žmogaus kūną ėmė atvaizduoti jį visaip iškraipydamas ir deformuodamas.
F. Bacono dailę galima lengviau suprasti pokario kontekste, nors ji peržengia savo epochą. Kaip pripažino pats autorius, jį labai paveikė Antrojo pasaulinio karo patirtis. Paveiksluose vaizduojami sumaitoti kūnai ir veidai mus nukelia į karo siaubą, kurį patyrė ir Vermachto bombarduojami britai. Žinia, karas į dienos šviesą iškelia pačius nykiausius, bjauriausius žmogaus instinktus, gyvūniškiausią prigimties pusę. F. Bacono paveiksluose perteikiamas žmogaus trapumas, užsisklendimas ir egzistencinė tuštuma smarkiai rezonavo su pokario gyventojų savijauta, ir ne ką prasčiau rezonuoja su šių dienų žiūrovų jausenomis. Juk ir dabar stebime neįtikėtino masto brutalumus Sirijoje, Donbase, dar palyginti neseniai įvykdyti Ruandos, Darfūro, Srebrenicos genocidai. Žmonių moraliniai kompasai pažengė ne tiek ir daug, tad F. Bacono darbai išlieka populiarūs.
