Jau dešimt metų aktualius dokumentinius filmus pristatantis festivalis „Nepatogus kinas“ aštrių ir skausmingų temų nežada pritrūkti. Ką nepatogaus žiūrovams pasiūlys šiemet, festivalio direktoriaus Gedimino Andriukaičio klausė Viktorija Vitkauskaitė.
– Kokios idėjos jungia šiųmečio kino festivalio programos filmus? Kokiais kriterijais remdamiesi juos atrinkote?
– Visų pirma, filmas turi stengtis atspindėti realybę tokią, kaip ją supranta autorius. Filme turi būti jaučiamas autentiškas, subjektyvus autoriaus žvilgsnis, tačiau neiškraipantis faktų ir netarnaujantis jokioms politinėms ideologijoms. Kasmet ieškome autorių, kalbančių savita kino kalba, filmų, kurie išsiskiria savo forma. Žmogaus teisių kino festivalio dešimtmetį gražiai įprasmina speciali programa „Holokaustas: atmintis ekrane“, kurioje taip pat nagrinėjama tai, ką galima vadinti vienu brutaliausių žmogaus teisių pažeidimų Lietuvos visuomenės istorijoje. Tuo pačiu ši tema vis dar labai nepatogi mums visiems.
– Festivalis gyvuoja nuo 2007-ųjų. Ar per tą laikotarpį nepatogios temos visuomenėje keitėsi? Ar esama tokių, kurias savo festivalyje lietėte anksčiau, tačiau šiandien jos jau nebeatrodytų nei nepatogios, nei aktualios?
