Į sovietinės armijos laikus atsigręžęs Ernestas Parulskis randa kuo papildyti savo kolekciją.
Aš nebuvau patenkintas tuo pokalbiu. Tiksliau, nebuvau patenkintas savimi tame pokalbyje. Viskas prasidėjo, kai bičiulis pasidžiaugė ką tik užsiprenumeruotu „Netflix“ ir pareiškė, kad dabar jam nebereikės jokios kultūros. Juk supratau, kad tai utriravimas ar nesudėtinga pranešimo dekoracija, bet štai – nesusilaikiau. Paklausiau, kokią prasmę jis suteikia terminui „kultūra“. Draugas, jau šiek įsižeidęs, nedelsiant atsakė, kad tai, pavyzdžiui, yra šiuolaikinis menas. Paklausiau, o kaip su šiuolaikine muzika? Pašnekovas įžūliai atkirto, kad turint „Netflix“ jokia šiuolaikinė, o ir klasikinė, muzika jam neįdomi ir nereikalinga. Kaip ir visa kultūra, drąsiai pakartojo.
Tuomet nėriau į akivaizdaus banalumo ribas ir pradėjau vardyti kultūros žanrus, kuriais, pats to nežinodamas (mano nuomone) naudojasi draugas. Baigiau sąrašą paaiškinimu, kad mokėjimas papasakoti istoriją yra ne švietimo, o kultūros produktas, tad net sąmoningas kultūros vengimas yra nerezultatyvus, nes fiziškai neįmanomas. Na, bet vėliau aptarėm aštuntą „Legiono“ seriją, po jos padejavom dėl blogėjančio „Vakarų pasaulio“ (Westworld) antro sezono, ir mano kultūros gynimo patetika buvo pamiršta. Trumpam.
Vis dėlto pabandžiau suformuluoti realią situaciją, kurioje vyktų gyvenimas be kultūros. Bedėliodamas hipotetinius modelius netikėtai supratau, kad tokia situacija yra ne tik reali, bet net aš pats buvau jos vartotojas nuo 1983 m. pavasario iki tų pačių metų gruodžio, kai leidau pirmą pusmetį sovietinėje armijoje (toliau – SA), kur kultūra eliminuojama kaip liga, kenkianti organizmo funkcionavimui. Štai keli pavyzdžiai. SA neturi architektūros. Kareivinės, garažai, valgyklos, štabai, aplinka – viskas pastatyta pagal primityviai funkcionalius projektus: tik sienos, perdangos, stogas ir langai su durimis. Žvilgtelėjau į išlikusias nuotraukas – mano dalinio pastatai atrodo lyg nupiešti vaiko, trūksta tik kamino su išraiškingais dūmais. SA nėra jokių maisto kultūros užuominų. Sovietų kareivių stalo įrankiai buvo minimalūs – jie gaudavo tik sriubos šaukštus, kurie tikdavo ir nesibaigiančiai sorų košei.
