„Atsitiktinumas“, – vis kartoja vienas garsiausių Lietuvos kino operatorių Jonas Vitoldas Tomaševičius, permąstydamas savąją 40 metų trukusią karjerą
Vis dėlto Lietuvos kino akademijos „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus 2013-aisiais, Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolas“ 2012 m. ir šiemet įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija J. V. Tomaševičiui buvo skirta neatsitiktinai.
„Įprasta kalbėti apie mąslią ir lyrišką, žaismingą ir rūsčią J. V. Tomaševičiaus kino kamerą, apie emocionalų, neretai dramatišką operatoriaus braižą. [...] Žiūrėdamas J. V. Tomaševičiaus nufilmuotas juostas, pamiršti ekrano sąlygiškumą, lyg prieš tave atsivertų langas į realiai egzistuojantį tau artimą pasaulį, kuriame visa autentiška: ir žmonės su visa jų daiktiška aplinka, su visais komplikuotais jų ryšiais vienas su kitu ir su gyvenimu, ir vietos bei laiko žymės, – dar 1980 m. rašė kinotyrininkė Marijana Malcienė. – Noriu pabrėžti – daiktiškąja, o ne buitiškąja aplinka. Nes J. V. Tomaševičiaus kadrų daiktiškumas visad šiek tiek pakylėtas nuo buities, jo kuriamo pasaulio materialumas – individualiai suvokta gyvenimo tiesa, perleista per menininko pasaulėjautą.“
J. V. Tomaševičius giliai atsidūsta. „Operatorius prasideda tada, kai sugeba nufilmuoti nuotaiką, pirmiausia pajutęs ją vidumi, sugebėjęs prisidėti prie jos kūrimo. Tada lyg savaime, nežinau, iš kur, atsiranda ir kadro kompozicija, ir apšvietimas, ir nufilmuoti pavyksta greitai ir puikiai...“ – sakė 81-ų operatorius.
