Nepermaldaujamos žmogaus ir mirties akistatos persmelktas Davido Bowie dainos „Blackstar“ vaizdo klipas tapo įkvėpimo šaltiniu Vilniuje operą statančiam vokiečių režisieriui Günteriui Krämeriui.
Vieną paskutiniųjų rokerio kūrinių ir šį Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“ pastatymą sieja kur kas daugiau nei tik dramatiškai minimalistinė estetika.
Režisierius suteikė naujų atspalvių tiek garsiojo G. Verdi kūrinio formai, tiek turiniui. Iš keturių veiksmų liko dvi dalys, penkių valandų trukmė sutrumpėjo iki trijų, o romantizuota meilės linija beveik išnyko ir užleido vietą politinėms siužeto peripetijoms. Jų gniaužtuose atsidūrusio žmogaus likimą įrėmina Herberto Schäferio scenografiniai sprendimai, prikaustantys dėmesį nuo pirmųjų minučių.
Galinė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scena pastūmėta gerokai arčiau žiūrovų. Todėl „nepastebėti“ neįmanoma ne tik pagrindinio herojaus likimo posūkių, bet ir vienos kertinių spektaklio scenų – ant strypų sėdinčių pusnuogių eretikų, kuriuos mirti siunčia ispanų inkvizicija. Autodafė valandos laukiantys pasmerktieji su maišais ant galvų publikai siunčia savąją „Blackstar“ – priešmirtinio atsisveikinimo žinutę.
