Šiandien nedaug kas abejoja, kad optimistas pačiu geriausiu atveju yra negilus ir lėkštas, o dar atviriau pasakius – tiesiog paikas ir neišmintingas žmogus. Mums kažkodėl atrodo, kad gelmė ir išmintis slypi visų pirma pesimizme ir apokaliptinėse pranašystėse.
Pasaulio pabaigos istorijos, tapusios ištisa baimės industrija (o juk baimė po privatumo viešinimo yra antroji paklausiausia politikos ir žiniasklaidos prekė), siejasi su atsakomybe, rimtumu ir gelme, o optimizmas kažkodėl nusakomas it kaimo kvailelio šypsena arba bukas džiūgavimas dėl to, kad saulė yra geltona, o pomidoras – raudonas.
Iš tikrųjų šio prietaro šaknys daug gilesnės. Reikalas tas, kad gyvename pasaulyje be alternatyvų. Jis skelbiasi esąs vienintelė tikrovė ir pamišėliais arba geriausiu atveju ekscentrikais laiko visus, kurie tiki, jog viskas turi alternatyvų, įskaitant net ir pačius geriausius valdymo modelius ir giliausias idėjas (ką ir kalbėti apie techninius arba verslo projektus). Turbūt niekada pasaulis dar nebuvo apimtas tokio tikėjimo fatalizmu ir determinizmu kaip dabar – šalia rimtos analizės kaip iš gausybės rago pilasi pranašystės ir spėlionės apie krizes, pavojus, ciklus ir pasaulio pabaigą. Visoje šioje visuotinės baimės ir fatalizmo atmosferoje suveši įsitikinimas, kad nėra alternatyvos nei dabartinei ekonomikos tironijai, nei politinei logikai, nei mūsų požiūriui į mokslą ir technologijas, nei santykiui su gamta ir žmonija.
Optimizmas anaiptol ne koks kvailas džiūgavimas, kad esi ir aplink šilta, gražu ir gera, o tikėjimas, jog blogis yra laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą (o jei laimi – tai neilgam). Dar daugiau – optimizmas reiškia tikėjimą tuo, kad visada lieka viltis ir egzistuoja alternatyvų. Įsitikinimas, kad pesimistas yra visapusiškai aukštesnė ir kilnesnė būtybė už optimistą, yra ne vien romantinė mūsų moderniojo jautrumo ir pasaulėjautos liekana, bet ir kai kas daugiau. Ši gelminė sandūra siekia monumentalų krikščionybės ir manicheizmo konfliktą – krikščionybė po šv. Augustino (beje, savyje įveikusio manichėją ir tapusio vienu iš Bažnyčios Tėvų) blogį laikė viso labo tik pasiklydusiu arba nepakankamu gėriu ir tikėjo jo įveikimo galimybe, o manichėjai gėrį ir blogį laikė paralelinėmis ir nesutaikomomis tikrovėmis. Optimizmas yra visų pirma krikščionybės kūrinys – jis remiasi tikėjimu, kad gėris gali įveikti blogį ir kad egzistuoja neatrastų galimybių, alternatyvų. O mes gyvename pesimizmo amžiuje. XX a. tapo puikiu įrodymu, kad blogis gyvuoja, sykiu sustiprino šiuolaikinių manichėjų pozicijas. Jie matė pasaulį, kurį Dievas galėjo laikinai ir apleisti, bet Šėtonas – tikrai ne.
