Antrojo pasaulinio karo muziejaus Gdanske įkūrėjas ir buvęs direktorius Pawełas Machcewiczius dėl šios įstaigos su Lenkijos valdžia sulaužė daug iečių, o galiausiai iš posto buvo priverstas pasitraukti. Gabrielė Norkūnaitė su istorijos profesoriumi kalbėjosi apie tai, kas slypi už skirtingų požiūrių į šalies praeitį.
– Kai ėmėte galvoti apie Antrojo pasaulinio karo muziejų, kokią matėte jo viziją?
– Viskas prasidėjo nuo 2007-aisiais Lenkijos dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ publikuoto mano straipsnio, kuriame išvardijau priežastis steigti muziejų. Pirmoji – bendresnė: Lenkija ir kitos Rytų Europos pokomunistinės šalys jau buvo prisijungusios prie ES, integracijos procesas politiniu, ekonominiu ir teisiniu atžvilgiu vyko sklandžiai. Tai buvo optimistiniai laikai – visu tuo dar tikėjome. Kita vertus, istorinė atmintis Vakarų Europoje skyrėsi nuo atminties Lenkijoje bei Rytų Europos šalyse. Dauguma Vakarų Europos gyventojų neturėjo supratimo apie žiaurius Vokietijos veiksmus okupuojant Lenkiją ir kitas Rytų Europos valstybes. Jie nieko nežinojo apie SSRS ir Vokietijos bendradarbiavimą. Todėl straipsnyje įrodinėjau, jog įkurdami tokį muziejų galėtume Rytų Europos ir Lenkijos istorinę patirtį įtraukti į jau egzistuojantį Antrojo pasaulinio karo naratyvą ir XX a. istoriją, suformuotą pagal Vakarų europiečių patirtis.
Antroji priežastis buvo Lenkijos ir Vokietijos kontekstas. Tuo metu labai emocingai reagavome į šių šalių istorines kontroversijas. Vokietija koncentravosi į savo civilių patirtas kančias per karą, taip pat į jų perkėlimus pokariu iš Lenkijos. Mūsų šalyje kilo susirūpinimas, kad taip bus iškraipyta istorija: vokiečiai save matys ne kaip kaltininkus, o kaip aukas. Lenkijos viešąją nuomonę ypač trikdė vokiečių perkėlimams skirto muziejaus Berlyne projektas. Aš įrodinėjau, kad, užuot baisėjęsi, galėtume įsteigti savo muziejų – daug didesnį ir pristatantį visapusišką naratyvą. Jame karo ir pokario žmonių perkėlimai taip pat būtų istoriškai įprasminti.
