Kęstutis MieliauskasMenininkai dažnai reaguoja į politinius ir socialinius įvykius – juos įprasmina, pasmerkia ar pajuokia savo kūriniuose. Agnė Tarailaitė su menininkais kalbasi apie karantino ir epidemijos įtaką kūrybai ir jiems patiems.
Pastaraisiais metais pasaulį sustabdžiusi pandemija sustoti privertė ir mus pačius. Tai, kas iki šiol buvo savaime suprantama ir priimama kaip duotybė, tapo prabanga, kurią sau leisti gali tikrai ne kiekvienas. Arti metų trunkanti užsidariusio pasaulio stagnacija atitolino žmogų ne tik nuo tokio savęs, koks buvo prieš tai, bet ir nuo kitų. Natūralu, kad tokio masto įvykis palietė ir meno pasaulį, kuriame pandemija ima veržtis į kūrybos objektų viršūnę.
„Tai, kas vyksta aplink, neabejotinai veikia mane kaip rašytoją ir kultūros komentatorę, o poveikis būna įvairus: kartais tai įkvepia meninį projektą, tiesiogiai susijusį su kokiu nors politiniu ar socialiniu reiškiniu, kartais rašau apie tai straipsnį ar satyrinį komentarą spaudoje, arba tai gali tapti kūrinio išeities tašku, idėja ar elementu“, – taip savo kūrybos ir realios erdvės santykį apibūdino menininkė Paulina Pukytė.
2019 m. jos kuruojamas projektas „Paminklas ir cenzūra“ buvo tiesioginė reakcija ir į dėl Petro Cvirkos paminklo kilusią diskusiją, ir į P. Cvirkos giminių reikalavimą išimti iš spaudos menininkų projektus, kurie siūlė spręsti šio paminklo klausimą meninės intervencijos priemonėmis. „Naujausias mano kūrinys – įvietinta instaliacija, šiuo metu rodoma Latvijos nacionaliniame muziejuje – yra rezultatas platesnių svarstymų apie tai, kaip mus iki šiol veikia XX a. istorija ir sovietmečio patirtis, kas yra laisvė, o kas – manipulicija, ir kaip mes jose dalyvaujame, kaip veikiame pasaulį savo veiksmais“, – kalbėjo P. Pukytė.
