Neseniai buvau pakviestas į radijo diskusiją, kokių atminimo ženklų ar paminklų dar reikėtų lietuvių rašytojams. Temą, žinoma, išprovokavo nesibaigianti istorija su Petro Cvirkos paminklu. Tai paskatino susimąstyti, kaip Lietuvoje (ir ypač Vilniuje) įamžinamas autorių atminimas, koks jis?
Gerai pagalvojus, paminklai rašytojams tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje neišsiskiria ypatingu originalumu – klasikai dažniausiai ir vaizduojami klasikinėmis pozomis: dūmojantys apie savo šedevrus, žvelgiantys į tolį ar sėdintys. Jie neretai ir ne itin lankomi ar pastebimi. Daug dažniau lankomi garsiausių rašytojų kapai – gerbėjai mėgsta nusifotografuoti prie Jameso Joyce’o ar Oscaro Wilde’o antkapių. Tai tam tikra kultūrinės piligrimystės forma.
Lietuvos rašytojų atminties vietos turi vieną išskirtinę ypatybę – dauguma klasikų gimė ir dalį gyvenimo, jei ne visą, praleido kaimuose ir vienkiemiuose, tad visa šalis nusėta memorialinėmis sodybomis ir sodybomis-muziejais. Dauguma jų gražiai sutvarkytos, turi ekspozicijas, lankomos vietos turistų, kai kurios tapo ir nedideliais kultūros centrais. Šiuo atžvilgiu nieko prikišti negalima.
Galbūt šiek tiek liūdniau su paminklais, bet ir čia situacija anaiptol ne beviltiška. Vien Vilniuje esama keleto originalių, įdomių, puikiai prie miesto aplinkos derančių atminimo vietų. Užtenka paminėti Petro Aleksandravičiaus sukurtą Žemaitės skulptūrą, Vilniaus universiteto arkoje esantį Kristijoną Donelaitį, Daliutės Matulaitės monumentalią, bet jaukią ir gražią skulptūrą Lazdynų Pelėdai, Czesławo Miłoszo laiptus (šiems turiu pretenzijų – jei juose iškaltos autoriaus citatos, gerai būtų, kad jos būtų ir įskaitomos), taip pat puikią Romualdo Kvinto skulptūrėlę, skirtą Vilniuje gimusiam prancūzų rašytojui Romainui Gary. Tikrai ko nors nepaminėjau, bet išvardijau sau mieliausias. Ak, tiesa, dar Ksenijos Jaroševaitės katinas, skirtas Jurgai Ivanauskaitei...
