Senas kaip pati literatūra klausimas – kodėl rašytojai geria? Ar blaivus kūrėjas – nuobodus, ar metusį gerti autorių pameta ir jo mūza?
Kai Williamas Faulkneris gavo Nobelio premiją, jį imta dažnai kviesti į užsienį kaip JAV kultūros ambasadorių. Tik, deja, buvo viena nedidelė problema: „autorius turi bėdų dėl svaigalų“. Todėl visoms ambasadoms išplatintas toks raštas – „Instrukcija, kaip prižiūrėti poną Faulknerį užsienyje“. Toje instrukcijoje rašoma: „a) viešuose pasirodymuose pirmosiose eilėse turėtų sėdėti keletas dailių merginų, kad autorius neprarastų susidomėjimo klausytojais; b) vienas žmogus turėtų prižiūrėti, kad autorius negertų per greitai ir per daug; c) nereikia leisti jam išeiti kur nors vienam be palydos.“
Ši beveik 70 metų instrukcija nepaseno nė per nago juodymą. Netgi dabartiniais visuotinio susirūpinimo sveikata laikais esama nemažai kūrėjų, kuriems reikalinga auklė. Nes kitaip atskridęs į kokį miestą ar šalį rašytojas liks palaimingai ar bejėgiškai tysoti viešbučio lovoje ir retkarčiais paskambins, kad atneštų kitą butelį.
Prieš trejetą metų JAV pasirodė Olivios Laing knyga „The Trip to Echo Spring“ (angl. „Kelionė prie Aido šaltinio“). Joje autorė analizuoja šešių rašytojų – Ernesto Hemingway, Francio Scotto Fitzgeraldo, Tennessee Williamso, Johno Berrymano (genialus, bet visiškai pas mus nežinomas poetas), Johno Cheeverio ir Raymondo Carverio – likimus ir alkoholizmą.
