Devintą ryto gaunu SMS žinutę: „Šiandieną jūsų vizitas į knygyną 14:30–15:00. Nepamirškite dėvėti vienkartinių pirštinių, turėti su savimi kaukės ir dezinfekcinio skysčio. Malonaus skaitymo!“

Užėjus nustatytu laiku knygyno darbuotoja pažymi mano lankytojo kortelę (ne daugiau nei du apsilankymai per savaitę), apsidairau, knygyne (jis nedidelis) – ne daugiau kaip trys keturi lankytojai. Ant durų kabo ir apie lankytojų skaičių perspėjanti lentelė. 

Daugiau viskas kaip buvę, tik knygų kaip papuola čiupinėti negalima, nes jos už permatomo stiklo (kituose knygynuose tiesiog atitvertos) – turi šaukti darbuotoją ir parodyti pirštu arba įteikti sąrašą, ką norėtum pavartyti. Atrodytų, kokia prasmė tada eiti į knygyną, juk viską galėtum užsisakyti internetu, bet nepatikėsite – nostalgija, galimybė išvysti kelis nematytus veidus, pajusti knygyno atmosferą, kvapą, pačiupinėti knygą jos neperkant, pavartyti knygą, nuo kurios nereikia nuplėšti įpakavimo popieriaus. Argi to maža?

Jokių grynųjų pinigų (iš tų, kas jų dar turi – o tokių labai nedaug) knygynas, savaime suprantama, nepriima, atsiskaitymo kortelėmis aparatai – atskirai, specialioje zonoje.