Provincialumas slypi smegenyse. Esame provincialūs tuomet, kai laikome save menkesniais už kitų tautų menininkus.
Atrodytų, kalbėti apie mūsų literatūros (tiksliau, požiūrio į savą ir svetimą literatūrą) provincialumą – jau provincialu, nuvalkiota, o ir tema galbūt pasenusi. Tik tingus dar nepacitavo ir neišsivertė Milano Kunderos minčių apie didelės ir mažos tautų provincialumo skirtumus.
Provincialumas, pasak M. Kunderos, – kai nenorima (arba atsisakoma) matyti savo kultūrą platesniame kontekste. Didelėms tautoms pakanka jų pačių kalbos ir literatūros. Tokios tautos atstovas mano, kad sava kultūra ir literatūra patenkina visus jo poreikius.
Mažos tautos turi nevisavertiškumo kompleksą didžiųjų tautų kultūros ir literatūros atžvilgiu. Jos įsikibusios laikosi savų rašytojų ir saugo juos kaip savo akį, sukuria jiems akliną kokoną. M. Kundera tvirtina, kad mažos tautos „savų menininkų savinimasis veikia kaip siauro konteksto terorizmas“. Tereiktų pridurti, kad dauguma šio terorizmo aukų – menininkų – dar turi ir gana ryškų Stokholmo sindromą.
