Tapytojos Eglės Ridikaitės personalinė paroda „Titanike“.
Ornamentuotos senųjų Vilniaus laiptinių grindys yra vienintelis tapytojos E. Ridikaitės personalinės parodos, šiuo metu veikiančios „Titaniko“ parodų salėje, motyvas. Pavadinimas „Atėjai. Pamatei. Išėjai: kultūringos grindys“ suintriguoja. Juk į grindis arba įsistebeilijama, arba jos tiesiog nepastebimos. Kaip tai gali sietis su tapyba? Grindys, toks kasdieniškas funkcionalus daiktas, banalus namų dekoro elementas, pastaruoju metu braute įsibrovė į tapytojos E. Ridikaitės mintis ir jas užvaldė. Ji sukūrė jau daugiau kaip 20 paveikslų su Vilniaus namų grindimis. Banalu, netikėta ar tiesiog naujai atrastas visų pamirštas grožis? Ko gera, viskas kartu. Kaip tik todėl šios didelio formato kompozicijos patraukia ir užburia.
Pirmas įspūdis, pažvelgus į šiuos tapybos darbus, – tai geometrinės abstrakcijos su ritmingomis, vingriai ornamentuotomis plokštumomis. Kai akys apsipranta su mirguliavimu, atbunda žiūrovo atmintis. Kur tai mačiau? Senovės Pompėjos mozaikos? Karalienės Viktorijos laikų Londono rūmų interjerų grindys? Ryga, o gal Vilnius? Paveikslų pavadinimai („Grindys, kurias surado Vilma“) sufleruoja, kad tai mūsų laikų Vilnius. Taip, tai Vilnius, daugeliui pažįstamų laiptinių grindų dekoras. „Kultūros barų“ redakcijos laiptinė Latako gatvėje. Namas A. Vivulskio gatvėje. Kažkieno buto prieangis... Šimtus kartų praeita, bet vis dėlto nepamatyta ir neatrasta. Galbūt todėl, kad laiptinė – tai ta nejauki ir nudėvėta erdvė, kurioje paprastai neužsibūnama. Kažkada tapytojas Arūnas Vaitkūnas Kauno laiptinių vaizdus perkūrinėjo į ekspresyvius, nerimo ir destrukcijos prisotintus vaizdus, kurie jį išgarsino kaip ekspresyviosios tapybos meistrą. E. Ridikaitė, jaunesnės kartos menininkė, Vilniaus laiptinių puošyboje atrado senovinio grožio versmę. Jos paveiksluose tiksliai atkartoti XIX a. ornamentai, bylojantys apie senųjų miestiečių, gyvenusių anuomečiuose daugiabučiuose, estetinį jausmą. Pasirodo, jis buvo subtilus ir išpuoselėtas.
Bet ką kažin kada gyvenusių Vilniaus žmonių estetinis jausmas turi bendra su šiuolaikiniu menu, kuriam atstovauja tapytoja? Juk šiuolaikiniame mene „grožio“ sąvoka beveik išsitrynusi, o jo vietą dar XX a. pabaigoje tapyboje užėmė kone bejausmiai banalios aplinkos vaizdai, dažnai ne nupiešti, bet pertapyti iš nuotraukų. Pati „paveikslo“ samprata dabar smarkiai pasikeitusi. E. Ridikaitė savo ankstesniais kūriniais yra nemažai prie tų permainų prisidėjusi. Jos ankstesnės drobės su sovietinių interjerų motyvais yra skaudoki saviironiški pasakojimai apie menininkės aplinką ir pasaulėjautą. Kasdienybės tyrinėjimas su buitiškumo ir nostalgijos prieskoniais yra atraminiai jos kūrybos stulpai. Ir dabar jie išlieka tvirti, tik štai, susižavėjus tais XIX a. Vilniaus amatininkų dirbiniais, estetinė grožio kategorija vėl tampa svarbiu jos kūrybos elementu. Pirmąsias puikias senovines plyteles, kurios sužavėjo, tapytoja pastebėjo Užupyje: „...pastate prie Vilnelės [...] pamačiau stebuklingą grožį. Tai buvo nuostabus kambarėlis, kurio sienos išklijuotos nenusakomo grožio plytelėmis. Ypatingas spalvų santykis. Pasirodo, čia kadais būta žydų pirties – mikvos. [...] Anksčiau čia buvo skvotas, jame gyveno menininkai. Negalėjau patikėti, kad tuomet neatkreipiau dėmesio į tokį grožį. Kaip taip galėjo nutikti? Pasirodo, to grožio anksčiau ir nesimatė – sienos buvo uždažytos baltais aliejiniais dažais.“
