Net jei vos pamatę žodžius apie vidinį vaiką pavartote akis ir užverčiate žurnalo puslapį, Dudos Paivos mintys vertos antros galimybės. Lėlininkas ir choreografas savo pavyzdžiu liudija, kokia begalinė ir svarbi yra vaikystės archeologija.
Populiarusis istorikas Yuvalis Noah Harari yra sakęs, kad atskirti netikras naujienas nuo faktų, pramanytas istorijas – nuo realių padeda skausmas: ten, kur yra tiesa, tikrovė, ten dažnai glūdi ir skausmingi išgyvenimai. Šia formuluote bent iš dalies galima paaiškinti, kodėl net cinikui ar kreivai į lėlių spektaklius suaugusiesiems žiūrinčiam žmogui šio menininko kūryba stumteli stereotipų sienas. D. Paivos istorija irgi kupina skausmo, bet jį choreografas bei lėlininkas transformavo į scenoje įvykstantį stebuklą, laukiamą daugybėje pasaulio šalių.
Į Lietuvą Brazilijoje gimęs, bet Nyderlanduose gyvenantis kūrėjas atvyko dalyvauti projekte „Kosmos theatre LAB“, kur vedė mokymus jauniesiems šalies menininkams. Atvyko ne vienas – kartu su septyniomis savo kurtomis lėlėmis. Žmogaus ūgio ar net didesnės lėlės kelionėse jokių rūpesčių savo autoriui nepridaro: jas sudeda į vakuuminius maišus ir dulkių siurbliu ištraukia orą, kad gerokai sumažintų jų mastelį. O atvykęs į vietą atplėšia maišus ir lukteli, kol lėlės taps įprasto dydžio. „Tai – vienas pranašumų, kodėl savo kūrinius gaminu iš porolono“, – juokėsi D. Paiva.
Vienai lėlei pagaminti prireikia maždaug keturių–šešių savaičių, tam kasdien skiriant bent po kelias valandas. Kai kurios jų „Duda Paiva Company“ teatre dirba keliais etatais, tai yra pasirodo ne viename spektaklyje. Menininkas džiūgauja, kad pirmoji jo sukurta lėlė gyvena atskirą gyvenimą: ji kviečiama pasirodyti festivaliuose, perkirpti juostelės atidarant parodas muziejuose, dalyvauti diskusijose. „Šiandien, be manęs, su šia lėle dirba dar du žmonės. Taigi aš nediktuoju jai darbotvarkės – ji pati kuriasi savąją“, – sakė lėlininkas.
Tomo Kelerto nuotr.Savo kolegas jis skirsto į du tipus: tuos, kurie iš prigimties moka valdyti lėlę, tarsi su ja suaugti, ir tuos, kuriems šio meno reikia mokytis nuo pat pagrindų. Bet, jo nuomone, būtent pastarieji prie lėlininkystės prisiriša ilgesniais ir tvirtesniais saitais. Juk kai kas nors pavyksta be pastangų, neretai lengva ranka ir paleidžiama. D. Paivos spektakliuose lėlininkystė susipina su šokio teatru, tad net profesionaliems šokėjams čia yra ko pasimokyti. Menininkas dirba pagal paties išplėtotą metodiką, kai lėlė tampa tiek fizinio aktoriaus kūno, tiek jo minčių tęsiniu. Stebint scenoje lėlių ir šokėjų duetus susidaro įspūdis, kad abi jų dalys yra lygiavertės savo gyvybine energija. Atrodo, kad net lėlių veido raumenys reaguoja į veiksmą scenoje, išreikšdamos visą emocijų skalę. Tokį įspūdį, anot D. Paivos, lemia ir kokybiškos lėlės, ir šokėjų profesionalumas. „Aš esu lėlininkas iš prigimties. Ko gero, tai vienintelis dalykas mano gyvenime, susiklostęs taip natūraliai“, – nusijuokė jis.
Scena, kuri gydo
Vaikystėje Brazilijoje D. Paiva jokių sąsajų su lėlių teatru neturėjo. Tam iš tiesų nė nebuvo galimybių. Nuo mažens daugybę sveikatos bėdų turėjęs berniukas gyveno nuo vienos operacijos iki kitos, nuo vizitų pas tradicinės medicinos atstovus iki apsilankymų pas hilerius.
„Patyriau 16 akių operacijų, be to, daug laiko turėjau praleisti kuo tamsesnėje aplinkoje. Be abejo, jaučiausi izoliuotas ir vienišas“, – prisiminė jis. Tik po poros dešimtmečių, jau tapęs profesionaliu lėlininku, atrado neįtikėtiną savo ankstyvųjų patirčių ir veiklos scenoje ryšį.
„Spiginant saulei – o Brazilijoje tai įprasta – man ypač skaudėdavo akis, beveik nieko nematydavau. Todėl kai eidavau gatve, priešais mane žingsniuodavo ir brolis. O aš jam ant sprando laikydavau uždėjęs dešinę ranką ir jį sekdavau. Suvokiau, kad dabar darau tą patį – uždedu dešinę ranką lėlei ant sprando, ir ji atgyja. Man tai visiškai natūralu, nes nuo mažens pasitikėjau tuo, kuris priekyje ir mane veda. Brolis leido man vaikščioti gatve kaip normaliam žmogui. Su lėlėmis aš taip pat jaučiuosi normalus“, – pasakojo menininkas.
Sulaukęs 14-os D. Paiva ėmė vaidinti teatre. Scena ir susitikimai su žiūrovais leisdavo pamiršti ligas, žvelgti į priekį ir jaustis normaliam. Akys ėmė priprasti ir prie dirbtinės šviesos šaltinių. Vėliau, tapęs profesionaliu šokėju ir choreografu, daug keliavo po pasaulį: ilgesni ar trumpesni sustojimai šaltesnio klimato šalyse jo akims taip pat išėjo į naudą. Šiuo atžvilgiu jam ypač patinka ir gyvenimas Nyderlanduose, kuriuose pagaliau pabėgo nuo akinančios ir alinančios saulės. Bet savo pergalę prieš ligą jis aiškina ne tik medicinos pasiekimais, tačiau ir gydančia teatro energija: „Esu visiškai tikras, kad jei nebūčiau atradęs savęs teatre, mano sveikatos būklė būtų daug blogesnė, gal net būčiau miręs. Tai, kad pasveikau, daktarai vadino stebuklu.“ Skaudžią savo vaikystės patirtį jis pasakoja ir spektaklyje „Aklasis“ („Blind“). Toks atsigręžimas į nelengvą praeitį nekėlė jam jokių neigiamų emocijų: „Manyje tie asmeniniai išgyvenimai, kūryba, lėlės yra taip susipynę, kad negaliu to atskirti. Skausmas ir džiaugsmas man visada keliauja drauge.“
Cees Woudos nuor.Įkvėpimas ir pinigai
Lėlininkystė jį sužavėjo maždaug 1999-aisiais, kai šoko Izraelio choreografo Itziko Galili trupėje – čia taip pat buvo naudojamos lėlės. O pirmasis paties D. Paivos spektaklis gimė atsitiktinai: kartą pietaudamas su draugu jis vartė žurnalą, kuriame buvo publikacija apie kapines. Jo akis užkliuvo už vienos kapavietės skulptūros nuotraukos – mažo nelaimingo berniuko su angelo sparnais. „Jo vaikiško tyrumo ir nelaimingumo kontrastas mane užbūrė. Nusprendžiau pastatyti spektaklį apie tą vaiką, kuris tikriausiai buvo nužudytas. Savo darbe norėjau kalbėti apie nekaltybės nužudymą. Taip ir prasidėjo mano karjera“, – pasakojo jis.
Ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems spektaklius kuriantis D. Paiva kiek susiraukia paklaustas apie pastarąją žiūrovų grupę. „Aš statau spektaklius tiems suaugusiesiems, kurie atsimena, kokie jie buvo vaikai. Ne tiems, kuriuose vidinis vaikas seniai mirė – tokių žmonių savo pastatymuose aš nenoriu. Vos gimę mes pradedame žaisti, vaikystė yra neatsiejama nuo kūrybingumo, įkvėpimo, smalsumo. Kai paprastas kasdienis objektas scenoje tampa gyvas, mes vėl grįžtame į vaikystę. Ir jeigu tai neigi, vadinasi, neigi savyje šį tą labai svarbaus“, – svarstė režisierius. Jis prisimena, kad karjeros pradžioje būdavo atvejų, kai suaugusiųjų auditorija lėlininko spektaklius tiesiog atmesdavo. „Tuomet jausdavausi, lyg į širdį kas įsmeigtų peilį ir vedžiotų kairėn dešinėn“, – neslėpė jis ir pridūrė, kad šiandien tokių atvejų beveik nebenutinka.
Patricko Argirakio nuotr.Suaugusiesiems skirtas ir jo spektaklis „Šunsnukis“ („Bastard“), kurį menininkas sukūrė reaguodamas į tuometę Nyderlandų kultūros politiką. Maždaug prieš dešimtmetį šalyje buvo nuspręsta smarkiai sumažinti finansavimą kultūros įstaigoms.
Tuomet buvo uždaromi teatrai bei muziejai, orkestrai nutraukė savo veiklą, daugybė menininkų neteko darbo. D. Paiva prisiminė vieną mėgstamo rašytojo Boriso Viano kūrinį, kurio herojus staiga atsiduria keistame kaime ir nesupranta, kas įvyko. Sceninėje adaptacijoje D. Paiva savo herojų – menininką – išsviedžia į šiukšlyną. Jo senbuvės – niekam nereikalingus aktorius vaidinančios lėlės – ne tik padeda išsiaiškinti buvimo vietą. Jos suteikia vilties, kad įkvėpimas niekur nedingsta – nesvarbu, ar yra pinigų.
Tokia pasaulėžiūra artima ir pačiam D. Paivai: „Aš taip pat esu išgyvenęs visokių laikų. Neturiu jokių mecenatų – pats esu vienintelis privatus savo teatro kompanijos rėmėjas. Bet dirbu nepaisydamas to, yra pinigų ar nėra. Ačiū Dievui, kad turiu tokią hipiško idealizmo dovaną.“ D. Paiva dirbdamas siekia visų pirma klausytis ne racionalumo balso, o intuicijos ir jausmų: „Man priimtina Budos mintis: kartais gyvenime mums reikalingesnis ne aštrus protas, kuris kalba, bet jautri širdis, kuri klausosi.“
