Popietės valandas, praleistas su Algimantu Kanču, lydi nuolatinė nuostaba. Iš kur tiek entuziazmo ir energijos? Žurnalistė Ieva Rekštytė įkandin žymiojo architekto leidžiasi į estetikos, architektūros ir pozityvumo kelionę.
Telefono ekrane užsidega Algimanto Kančo vardas. „Esu Švitrigailos gatvėje, ar sukti kairėn?“ – išgirstu greitakalbe išberiamą klausimą. Galvoje gatvių žemėlapis neatsiranda taip greitai, kaip reikalaujamas, todėl pasiūlau objektą, kuris yra maždaug pakeliui tarp manęs ir vairuotojo. „Ar tiktų susitikti prie cerkvės?“ – „Taip! Paimsiu jus, o tada važiuosime fotografės.“ Skubu atsakyti, kad nesivargintų, galime greitai sugalvoti jam patogesnį variantą, bet ragelyje jau tylu. Išskubu cerkvės link. Jausmas, kad reikia budinti greitesnę savo reakciją, vis stiprėja.
Saulėtą dieną pasiūlymas iš centro ištrūkti į ramų priemiestį skamba labai viliojančiai. Tačiau architekto automobilyje sėdžiu šiek tiek įsitempusi. A. Kančas telefonu derina Nidos meno kolonijos, kurios priestatas turėtų būti baigtas šios vasaros pabaigoje, detales. Nors pašnekovas naudojasi laisvųjų rankų įranga, šmėsteli mintis, kad jis visas ten – pokalbyje, galbūt Nidoje, o automobilį valdo automatiškai. Vis dėlto įspūdis veikiausiai klaidingas, mat baigęs kalbėti telefonu be jokios pauzės sakinį pratęsia toje vietoje, kur jį nutraukė skambutis. Dar šįvakar jis važiuos į Nidą, priduria, o prieš tai grįš į Kauną.
Kai tardamasi dėl susitikimo Vilniuje pasiūlau išsirinkti labiausiai patinkančią vietą, A. Kančas nė nemirktelėjęs pareiškia, kad važiuosime į Gulbinų kvartalą priemiestyje, kuriame prieš porą metų baigė statyti namą vidutinio amžiaus porai, o dabar netoli šio kyla ir kitas jo suprojektuotas būstas. Bevažiuojant klausiu, kodėl pasirinko būtent šį objektą. „Jis vienas naujausių, o iki Nidos toli“, – išpyškina. Jei būtume Kaune, sako jis, tikrai vyktume į Fredos miestelį – šį architektas apibūdina kaip unikalų rajoną ir vieną savo vizitinių kortelių. „Atskirą namą nesunku padaryti, gali ir kelis gerus sustatyti greta, bet visai kas kita – visą rajoną, apie šimtą namų, kurie išlaiko bendrą stilių, visumą.“ Šiame projekte jis įgyvendino vieną architektūrinių svajonių, lydėjusią dar nuo studijų laikų. Iš parodos Minske, kuriame buvo pristatoma amerikietiška architektūra, jis parsivežė katalogų ir juos vartydamas pamatė kažkur Meksikoje įrengtus namelius su vidiniais kiemais. Jų vaizdinys po trisdešimties metų grįžo ir materializavosi Kaune.
