Latvių režisierius Valteras Silis į Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną imasi perkelti kraštiečio Janio Pinupo istoriją. Šis žmogus Latvijoje išgarsėjo paaiškėjus, kad didžiąją dalį savo gyvenimo praleido besislapstydamas miške nuo sovietų armijos. Tačiau spektaklio „Miškinis“ kūrėjas IQ kultūros redaktorei Viktorijai Vitkauskaitei sako, kad jam įdomesnis ne vieno žmogaus likimas, bet ilgalaikiai karo padariniai.
– Grįžkime į 1995-uosius, kai 50 metų prasislapstęs nuo sovietų armijos J. Pinupas grįžo į visuomenę ir Latvijoje tapo sensacija. Jūs tuomet buvote maždaug dešimties. Ar ką nors prisimenate iš tų įvykių?
– Ne, nieko. Iš tiesų pastaruoju metu, kai kalbu apie šį spektaklį, žmonės dažniausiai reaguoja taip: „aha, tikrai, kažkas panašaus tada buvo“. Kiek žinau, pirmiausia šią istoriją pasigavo užsienio spauda, tik po to aprašė Latvijos laikraščiai. Kai ėmiau galvoti apie naują pastatymą, iš pradžių buvo minčių kurti spektaklį apie 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo metines. Bet supratau, kad nenoriu kalbėti apie karą, noriu kalbėti apie ilgalaikius jo padarinius. Pamenu, vienas aktorius, su kuriuo kartu dirbome, man aptikus medžiagą apie J. Pinupą, iš karto pasakė: imkis to, tokia istorija verta nacionalinio teatro scenos. Aišku, jis turbūt turėjo omeny Rygos teatrą (juokiasi). Pirmiausia savo idėją pristačiau Kaune rengtame Baltijos šalių dramaturgijos festivalyje, o galiausiai viskas išaugo į spektaklį Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Ši tema įdomi, nes jos negali labai lengvai suvirškinti. Todėl ir norėjau jos imtis. Beje, pradėję dirbti prie šio projekto sužinojome, kad dar 2013 m. su J. Pinupo artimaisiais susisiekė viena filmavimo komanda. Jie galvojo kurti juostą apie J. Pinupo istoriją. Bet paaiškėjo, kad šis sumanymas neįsibėgėjo. Tokios istorijos vis patraukia dėmesį, nes jos universalios. Juk ir Lietuvoje buvo panašaus likimo žmogus – Benediktas Mikulis, tiesa, jis slapstėsi trumpiau (gyvenamojo namo rūsyje slėpėsi 27 metus – IQ past.).
