Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje vėl atgims operetė „Silva“. Laurai Čiginskaitei režisierė Rūta Bunikytė pasakojo apie iššūkius, kylančius iš naujo statant ne tik atlikėjams, bet ir žiūrovams gerai pažįstamą kūrinį.
– Šis „Silvos“ pastatymas yra naujas scenos kūrinys. Scenos vaizdas, choreografiniai sprendimai bus nauji autoriniai darbai. Jei klausiate, kokie iššūkiai kurti tiek kartų statytą spektaklį, galėčiau pasakyti, jog tikrai dideli. Daugelis teatro artistų yra atlikę įvairių vaidmenų šio pastatymo istorijoje, chrestomatiškai žino medžiagą ir galimus jos interpretavimo būdus. Reikia rasti būdų juos sudominti ir priversti patikėti tavo pastatymu. Jei nori kurti žmonėms, turi nepamiršti, kad toks pat uždavinys laukia ir siekiant sudominti žiūrovus. Svarbiausia, visiems reikia patikėti, kad operetė – tai ne muilo opera su ta pačia primityvia istorija, o dar viena atpažįstama meilės situacija, virtuoziškai skriejanti virš kasdienybės ir rutinos.
– Tik teigiamos. Maestro medžiagos žinojimas leidžia kryptingai judėti tiesos link, o ne klaidžioti muzikos labirintuose. Tuo pat metu jis išlieka lankstus naujiems sprendimams. Sakyčiau, mūsų komandoje darniai susitinka didelė patirtis ir nauji ieškojimai.
– Visos solistės labai talentingos ir tikrai skirtingos. Kiekvienas žmogus turi savo charizmą, išskirtinį braižą, kurį įstačius į vienodas aplinkybes bus juntamas skirtingas temperatūros atspalvis. Taip nutinka ir su šiomis solistėmis. Viena – švelnesnė, kita – griežtesnė, trečia – gebanti kurti stiprų apsauginį šydą. Tačiau visos jaučia aistrą gyvenimui, nelaukia galimybės, o geba ją pasiimti ir jų vidinis pasaulis pažeidžiamas.
