Naujas Gintaro Varno spektaklis „Sombras“ tiek kūrėjų komandai, tiek auditorijai kelia klausimus apie teatro misiją ir vertę. Apie tai Viktorija Vitkauskaitė prieš premjerą kalbėjosi ir su šiame pastatyme vaidinančia Jovita Jankelaityte.
Mūsų susitikimo dieną vasara vos persiritusi į antrą pusę. Nerūpestinga atostogų nuotaika dvelkia ir visas pašnekovės įvaizdis – nuo smagiai dryžuotos palaidinės iki idealiai priderinto lūpdažio. Bet kalbėdama apie tai, kas netrukus jos laukė – o rugsėjo pradžioje laukė premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre, – ji akimirką kiek susigūžia. „Tai bus visiškai kitoks vaidmuo. Jis maksimaliai skirsis nuo visų ankstesnių mano darbų. Ir tai reikalauja didelio tiek fizinio, tiek psichologinio pasiruošimo. Nežinau, kas iš viso to bus. Bet teatre niekada nežinai, į ką įsiveli. Šitas dalykas – nuostabus, bet ir labai varginantis. Kartais norėčiau žinoti, į ką einu, kas iš to išaugs. Aš ir dievinu tą nežinojimo būseną, ir kartais jos nekenčiu“, – sakė ji.
Minėti ankstesni 24-erių aktorės vaidmenys – taip pat ne iš lengviausiųjų lygos. Iki šiol ji daugiausia dirbo su buvusiu savo kurso vadovu G. Varnu: jo kurtame spektaklyje „Oidipo mitas“ vaidino Antigonę, pastatyme „Junas Gabrielis Borkmanas“ – Fridą, „Natane Išmintingajame“ – Rechą, o „Gete“ sukūrė Chajos vaidmenį, už kurį šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Sekantys režisierės Kamilės Gudmonaitės kūrybą šią aktorę galėjo įsiminti iš pastatymų „Dievas yra DJ“ ir „Trans Trans Trance“. Ir vis dėlto nemažai patirties jau turinčiai menininkei „Sombras“ kelia visiškai naujų iššūkių.
Spektaklį pagal ispanų poeto Federico Garcíos Lorcos ir italų dramaturgo Luigi Pirandello kūrinius pats režisierius vadina eksperimentu. Dramaturginis koliažas vedžioja po painoką labirintą, kuriame iliuzija, mistika, magija mainosi su tikrove ir kasdienybe. Pamąstymai apie teatro prigimtį, prasmę, santykį su žiūrovais pinasi su skaudžia vienos šeimos istorija. J. Jankelaitytė spektaklyje vaidina Podukrą – viešnamyje dirbančią merginą. Kuo labiau ji gilinasi į savo personažą, tuo daugiau kyla abejonių, kaip reikės tai perteikti scenoje: „Kurdama šį vaidmenį neturiu jokio atspirties taško. Nebent juo laikysime skaudžiausius asmeninius išgyvenimus, kuriuos traukiu iš savęs bandydama suvokti Podukrą. Mėginu įsivaizduoti, kas galėtų mane priversti būti tokią kaip ji. Kas turėtų privesti iki to, kad atsidurčiau ten, kur ji atsidūrė. Ir kokias kaukes turi užsidėti, kad paslėptum savo tikrąjį veidą.“
