Ieva SalmanėLatvijos režisierius Gintas Zilbalodis (30 metų) sukūrė animacinio kino šedevrą, kuris kelionę po pasaulį pradėjo po triumfuojančios premjeros Kanų kino festivalyje ir pakeliui nuskynęs įvairių prizų galiausiai iškovojo „Oskarą“. Laura Dumberė su režisieriumi ir kitais kūrėjais kalbėjosi dar pakeliui į šlovės viršūnę.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Jis sėdi savo šeimos namų sodo terasoje. Ramus, lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę. Tarsi būtų tiesiog graži vasaros diena klausytis paukščių ir šiek tiek pabendrauti. G. Zilbalodis grįžta iš Kanų kino festivalio, kur jo naujasis animacinis filmas „Potvynis“ („Flow“), nors ir negavo jokių svarbių apdovanojimų, tapo viena didžiausių festivalio sensacijų.
Gintas prisipažįsta, kad premjerinių ovacijų ir puikių kritikų atsiliepimų įspūdžiai dar nenusėdo jo galvoje. O laiko tam nėra – šią savaitę jis turi vykti į svarbiausią Europos animacijos festivalį Anse Prancūzijoje, kur „Potvynis“ dalyvauja pagrindiniame konkurse. Kaip ir jo sukurtas personažas Katė, jis tik akimirką mėgaujasi namų ramybe ir paviršiais, kad galėtų atsikvėpti ir vėl pasinerti į savo filmo likimo tėkmę.
„Man lengva kalbėti apie filmą, bet sunku kalbėti apie save“, – ištarė G. Zilbalodis šeimos namų sodo terasoje. Jis net nenorėjo duoti šio interviu ir bandė jį atidėti. Bet aš pareiškiau, kad esu pasirengusi perplaukti Juglos ežerą, o jis turėsiąs laukti ant kranto su rankšluosčiu, nes moku plaukti kaip kapibara. Lėtai, atkakliai ir ilgai. Laimė, šie draugiški grasinimai suveikė!
Pokalbio metu greitai supratau, kad Gintas, intravertiškas vienišius, nemoka girtis. „Manau, kad filmas pavyko, esu patenkintas“, – ši kukli išvada yra jo savigyros viršūnė. Štai kodėl apie G. Zilbalodį teks pasakoti kitiems. Man taip pat.
Toks jis buvo nuo pat pradžių. Baigęs Jano Rozentalio meno mokyklą, jis nevyko studijuoti į Dailės akademiją ar užsienio universitetus – trejus metus visiškoje vienatvėje kūrė savo pirmąjį pilnametražį animacinį filmą „Toli nuo namų“ („Projām“, 2019 m.). Jis dirbo nuo ryto iki vakaro septynias dienas per savaitę savo tėvų namuose Beržyje. Sode, terasoje, net lovoje – visur, kur tik galima paimti kompiuterį. Visų įgūdžių, animacijos ir muzikos takelių kūrimo technologijų išmoko pats. Pats buvo scenarijaus autorius, režisierius, dailininkas, animatorius, montuotojas, prodiuseris ir kompozitorius. Didžiosiose animacijos studijose šį darbą vienam filmui atlieka šimtai žmonių. Vienintelė jo parama buvo ištikimas gerbėjų klubas, vadinamas šeima. Abu jo tėvai ir sesuo yra menininkai.
„Toli nuo namų“ buvo mažo biudžeto darbas (Kultūros sostinės fondas jam skyrė 50 tūkst. eurų), kuris Europoje ir visame pasaulyje būtų laikomas „be biudžeto“, tačiau sulaukė stulbinamos sėkmės. Filmas buvo atrinktas į pagrindinį Anso festivalio seansą paraleliniame „Contrechamp“ konkurse ir laimėjo pagrindinį prizą. Nuo tada filmas buvo paklausus kino festivaliuose ir kino teatruose visame pasaulyje. Tai buvo didžiulė Latvijos animacijos sėkmė.
„Manau, kad filmas pavyko, esu patenkintas“, – ši kukli išvada yra jo savigyros viršūnė.
Puikią filmo pradžią sustabdė COVID-19 pandemija ir dėl jos įvesti ribojimai, todėl kino teatruose jį pamatė mažiau žmonių, nei tikėtasi.
Tačiau G. Zilbalodis nėra lengvai išmušamas iš vėžių. Jis iš karto ėmėsi kito savo pilnametražio animacinio filmo – „Potvynio“. Jam sukurti prireikė penkerių metų. Šį kūrinį Latvijos studija „Sudija Dream Well“ sukūrė kartu su Prancūzijos „Sacrebleu Productions“ ir Belgijos „Take Five“. Didžioji sėkmės istorija yra prodiuserio Matičio Kažos įsitraukimas į projektą – jo gebėjimas pritraukti finansavimą, tiesiog degti dėl filmo ir suorganizuoti jo tarptautinę reklamą yra tiesiog stulbinantis. M. Kaža taip pat yra vienas scenarijaus autorių, kompozitorius Rihardas Zalupė – muzikos bendrautoris, o prancūzų animatoriai ir garso režisieriai atliko didžiąją dalį techninio darbo. Galiausiai prie filmo dirbo beveik 80 žmonių, iš jų 30 – Latvijos profesionalai.
Gintas neslėpė, kad darbas tokioje didelėje tarptautinėje komandoje buvo didelis iššūkis, nes jis yra katinas, įpratęs viską daryti pats. Ir staiga tenka susidurti su tokiu būriu. „Buvo gerai, nes turėjau nuolat pasakoti ir aiškinti filmo idėją tiek latvių, tiek užsienio kolegoms, pagrįsti kiekvieną sprendimą ir kadrą. Kartais bijojau, kad filmas taps pernelyg „paaiškintas“ ir tiesmukas. Norėjau, kad jame išliktų erdvės žiūrovo vaizduotei bei apmąstymams, kurie nėra autorių primetami ar įkišami į burną šaukštu“, – kalbėjo A. Zilbalodis.
Andrejs StrokinsPagrindinis „Potvynio“ veikėjas yra Katinas – tamsiai pilkas, į katę panašus gyvūnas didelėmis gintarinėmis akimis. Jis gyvena laisvą gyvenimą gražiame name ir gamtoje, kur nebėra žmonių – jie kažkur dingo. Vienintelis buvusių šeimininkų buvimo įrodymas – daugybė kačių skulptūrų sode ir katino eskizai ant popieriaus lapų, tad gyvūnas buvo labai mylimas. Tačiau jis liko vienas. O vandens lygis kyla, ir didelė banga viską praris. Katinas prieglobstį randa praplaukiančiame burlaivyje, į kurį pamažu renkasi kiti išgyvenusieji visuotinį potvynį: Kapibara, Šuo, Lemūras ir Paukštis. Šioje miniatiūrinėje Nojaus arkoje jie keliauja per skęstantį pasaulį, stulbinamai gražų ir pavojingą, stengdamiesi būti vieni su kitais ir kartu išgyventi.
G. Zilbalodžio filme „Toli nuo namų“ taip pat buvo daugybė kačių, o Šuo pirmą kartą pasirodė kaip auksinis labradoras Ginto trumpametražiame filme „Prioritetai“ (2014 m.), Jano Rozentalio meno mokyklos baigiamajame projekte. Pirminis įkvėpimas kilo iš jo paties augintinių: „Tačiau jaučiau, kad nepakankamai apie juos papasakojau ir dar tiek daug liko nepasakyta, todėl stengiausi sukurti potvynio personažus, kurie būtų verti šių nuostabių gyvūnų.“
Režisierius svarstė, kad jis pats yra labiau šunų žmogus, tačiau „Potvynio“ pasaulis rodomas katino akimis. Ginto asmenybė taip pat panašesnė į katino – jis įpratęs būti vienas ir visiškai nepriklausomas, pritapti prie kitų žmonių „rūšių“ jam sudėtinga. Todėl „Potvynyje“ labai daug jo paties istorijos – žmogaus, kuris dėl savo meninio išlikimo, filmo ir didelių tikslų turėjo išmokti bendradarbiauti ir atsiverti triukšmingam, dinamiškam ir iššūkių kupinam pasauliui. Šį panašumą su filmo herojumi jis pabrėžė visose savo oficialiose kalbose ir interviu. Jis džiaugėsi, kad išmoko plaukti žiniasklaidos sraute, duoti po penkis interviu per dieną ir pamiršti nerimą, nuo kurio negalėdavo praverti burnos.
ScanpixEsame maža tauta, turinti stiprų išsiveržimo ir įsiveržimo geną, todėl kartais esame linkę vaizdingai perdėti savo sėkmę sporte ar kultūroje. Tačiau šį kartą nėra vietos ir reikalo perdėti – „Potvynio“ premjera Kanų kino festivalyje buvo triumfas (šio interviu metu dar nebuvo žinoma apie „Oskaro“ nominaciją – IQ past.). Po filmo ovacijos stovint truko septynias minutes, visas parteris ir balkonas stovėjo ant kojų, šūkavo iš susižavėjimo ir nepaliaujamai plojo delnais.
Kino kritikė Dita Rietuma yra ilgametė ir patyrusi Kanų festivalio lankytoja. Jos paklausiau, ar tokios ovacijos stovint yra įprastas reiškinys – galbūt festivalių žiūrovai yra tiesiog nuoširdžiai mandagūs ir visada pakylėti. D. Rietuma purtė galvą: „Turime suprasti, kad susiduriame su geriausiais pasaulio profesionalais iš visų kino pasaulio sričių – patyrusia, racionalia, reiklia ir net negailestinga publika, iš kurios galima tikėtis visko.“ Kanų kino festivalyje net didžiausi pasaulio kino kūrėjai gali sulaukti niūriai vėsių aplodismentų, taip pat švilpimo. Žiūrovai skuba iš filmo į filmą, pervargę ir lengvai susierzinantys.
Tai, kad „Potvynis“ pateko į Kanų kino festivalį, kuriame retai rodoma animacija, jau signalizavo šį tą ypatingo. Nesibaigiančios ovacijos stovint tai patvirtino. „Plojimai prasidėjo prieš pabaigos titrus, tęsėsi per juos ir peraugo į audringas ovacijas. Žiūrovų reakcija buvo nepaprastai emocinga, mačiau daugybę ašarojančių akių aplinkui. Seniai buvau regėjusi ką nors panašaus“, – prisiminė D. Rietuma. Ji pati buvo taip sujaudinta, kad nespėjo visko nufilmuoti savo išmaniuoju telefonu.
Praėjus kelioms valandoms po premjeros, pirmieji atsiliepimai pasirodė pagrindiniuose kino leidiniuose ir portaluose. „Neprisimenu, kada pastarąjį kartą skaičiau tokius pagiriamuosius atsiliepimus iš įtakingiausių kino kritikų“, – sakė D. Rietuma.
„IndieWire“ pirmieji išreiškė savo susižavėjimą, pavadino „Potvynį“ ypatingu kūriniu ir vienu novatoriškiausių animacinių filmų apie gamtą nuo Bembio laikų: „Retai kada pasijunti, kad žiūri kažką visiškai naujo, bet latvių režisieriaus G. Zilbalodžio filmui tai pavyko.“ Reikėtų pabrėžti, kad Walto Disney „Bembis“ buvo sukurtas 1942 m.
„Potvynyje“ labai daug jo paties istorijos – žmogaus, kuris dėl savo meninio išlikimo turėjo atsiverti triukšmingam, dinamiškam ir iššūkių kupinam pasauliui.
Kaip G. Zilbalodis padarė revoliuciją animacijoje ir sukūrė kažką visiškai naujo? Pirmiausia savo požiūriu į gyvūnų personažus. Pagrindiniai filmo veikėjai vaikšto, juda ir elgiasi kaip tikri gyvūnai – katė ir šuo nedėvi žmogiškų drabužių ir nešoka ant dviejų kojų. Jie yra tikri gyvūnai nuo snukio iki uodegos. Jų elgesys pažįstamas kiekvienam katės ir šuns šeimininkui. Kapibara, Paukštis ir Lemūras taip pat yra tikri gyvūnai – tiesiai iš dokumentinių filmų apie gamtą.
ScanpixG. Zilbalodis ir jo kolegos iš Latvijos, Prancūzijos bei Belgijos kruopščiai ištyrė šių gyvūnų natūralų elgesį, kūno kalbą ir tarprūšinius santykius. Pavyzdžiui, žiūrėdami begalę kačių vaizdo įrašų visi filmo animatoriai stengėsi suprasti, kaip katės miega, bėgioja, maudosi, reaguoja į stresą ar triukšmą ir, svarbiausia, kaip jos plaukia. Nes mūsų katė turi plaukti ir net nardyti, kad išgyventų didelį potvynį. Pasirodo, katės yra daug geresnės plaukikės, nei manome. Jos tiesiog nenori plaukti. Katės nenori...
„Gyvūnai yra tokie protingi, nuostabūs, juokingi ir įdomūs, kad nėra jokios priežasties juos humanizuoti ir dresuoti. Nuo pat pradžių žinojau, kad laikysiuosi natūralaus, nuoširdaus požiūrio į gyvūnus. O ir filmo pabaiga nėra laiminga, nes gyvenime taip nebūna. Reikia mokėti gyventi su gyvenimu. Šis sąžiningumas man svarbus“, – kalbėjo Gintas.
Gyvūnai nekalba žmonių kalba, todėl filme nėra dialogų. „Pasaulyje yra labai nedaug animacinių filmų, kuriuose nėra nė vieno žodžio, – reikia didelės drąsos ir įgūdžių, kad be žodžių papasakotumei beveik pusantros valandos istoriją, veikėjų emocijas ir santykių dramą“, – teigė filmo prodiuseris M. Kaža. „Potvynyje“ skamba graži, beveik transcendentinė paties G. Zilbalodžio ir kompozitoriaus R. Zalupės muzika. Čia girdimi natūralūs gyvūnų garsai. Visa gyvūnų kalba yra autentiška, specialiai įrašyta arba paimta iš natūralių garsų bankų.
Gintas pasakojo, kad pagrindinio veikėjo Katino balsą šnibždėjo, murkė ir šnypštė jo prancūzų kolegos augintinis, kuris kasdieniame gyvenime yra labai šnekus katinas: „Tačiau, vos mikrofonas buvo priartintas prie jo, katinas užsispyrusiai tylėjo. Gyvūnai yra daug protingesni, nei mums atrodo. Mano kolega ėmė slėpti mikrofoną, kad katinas vėl pradėtų kalbėti. Negalėjome naudoti skirtingų kačių įrašų, nes kiekvienas gyvūnas turi savo unikalų balsą ir skirtingai miauksi.“
*****susije*****
Trečioji kino revoliucija „Potvynyje“ susijusi su animacijos technika ir kameros choreografija. Prodiuseris M. Kaža aiškino, kad G. Zilbalodis sumaišė įvairias naujausias 3D animacijos technologijas, kad sukurtų vizualinį pasaulį, kuris yra ir tikroviškas, ir fantastiškas, magiškas. Jis sąmoningai visko nenušlifavo ir nepadarė tobulai, todėl gyvūnų personažai sudaro įspūdį, kad juos piešė žmogaus ranka. Tačiau aplinka, kurioje veikia herojai, sukelia beveik dokumentinio filmo įspūdį.
„Scenarijus, kino kalba, technika ir filmo poetika yra kažkas ypatingo – pasaulyje tikrai nėra nieko panašaus. Jo darbas su animacine kamera sudaro įspūdį, kad filmą nufilmavo tikras operatorius“, – vienbalsiai kalbėjo M. Kaža ir D. Rietuma. Šį aspektą pabrėžia ir žymiausi pasaulio kritikai. G. Zilbalodis džiaugiasi, kad jam pavyko „nufilmuoti“ animaciją taip, tarsi operatorius gulėtų ant pilvo valties dugne, sektų kiekvieną gyvūną iš savo taško, nardytų į bauginančiai gražų vandenį, bėgtų paskui šunų gaują ar dronu filmuotų vaizdus iš viršaus. „Norėjau, kad kamera kartais drebėtų ir siūbuotų, tarsi šią dramą stebinčio žmogaus rankos. Man buvo svarbu, kad žiūrovas jaustųsi esantis kiekviename kadre“, – teigė A. Zilbalodis.
Mūsų finansinis nepriteklius yra ir didžiausia kūrybinė galimybė, nes jis verčia mus veikti išmintingai.
Per kelias valandas po Kanų festivalio premjeros „Potvynį“ įsigijo „Janus Films“, viena didžiausių kino platinimo bendrovių, rodanti geriausius pasaulio filmus Šiaurės Amerikos kino teatruose. Ji labai išranki. Dėl to, kad „Potvynis“ kalba be žodžių ir pasakoja universalią, laikui nepavaldžią ir emocionalią istoriją, jis lengvai prieinamas visoms pasaulio tautoms ir amžiaus grupėms – juo gali mėgautis įvairaus amžiaus vaikai ir suaugusieji, o katarsį gali patirti tikri kino žinovai, kurie savo recenzijose jau spėjo suteikti filmui penkias žvaigždutes iš penkių.
„Tai yra gamybos dekolonizacija. Iki šiol Latvijos pusė dideliuose tarptautiniuose animacijos projektuose buvo antraeilė žaidėja – dalyvaudavo su maždaug 10 proc. kofinansavimu ir puikiais darbais, bet neturėjo jokios balso teisės kūrybiniame procese. Šį kartą viską apvertėme aukštyn kojomis. Latvija buvo pagrindinė gamintoja, turinti svariausią žodį, o tokios kino pramonės galybės kaip Prancūzija ar Belgija buvo partnerės, sekančios paskui mus“, – teigė M. Kaža. Jo nuomone, šis posūkis įvyko tokiu metu, kai karo Ukrainoje fone Baltijos šalys įgijo naują balsą – jos tapo svarbiomis nuomonės lyderėmis Europos politikoje: „Mes nebesame maži. Mes kalbame garsiau ir geopolitiškai, ir kine. Kalbame taip, kad būtume išgirsti. Vakarų Europa gal ir užsimerkia, bet ateities galios svertai pradeda keistis!“
Ieva SalmanėG. Zilbalodis sakė, kad „Potvynio“ biudžetas, prie kurio trečdaliu prisidėjo valstybė, Latvijai atrodo milžiniškas, tačiau Vakarų Europos ir pasaulio kontekste – visiškai menkas pilnametražei animacijai. Būtent todėl prancūzų pusė šiam projektui pasitelkė mažiau apmokamus jaunus animatorius. Latvijos režisierius suteikė jiems kūrybinę laisvę, nes pats yra laisvas žmogus ir negalėtų kolegos padaryti robotu savo filmams. Buvo atsižvelgta į visų dalyvavusių animatorių idėjas ir leista kiekvienam palikti savo pėdsaką filme. Žinoma, paskutinis žodis visada priklausė G. Zilbalodžiui. O jaunieji prancūzų animatoriai už mažesnį atlyginimą ištraukė loterijos bilietą – jų pavardės skamba viso pasaulio kritikų lūpose.
M. Kaža juokiasi, kad mūsų prancūzų ir belgų prodiuseriai dabar patiria spaudimą, nes jų tautiečiai pavydi ir pyksta, kad šis filmas su tokiu mažu biudžetu pasiekė dangų. Kai kurie net dejuoja, kad „Potvynis“ dusina animacijos pramonės darbo rinką, dempinguodamas atlyginimus. G. Zilbalodis turi ką atsakyti: „Turime suprasti, kad su savo ribotais ištekliais ir kiekvieno autoriaus talentu bei aistra galime nuveikti daugiau nei galingoji Holivudo animacijos pramonė. Mes galime padaryti tai, ko jie negali. Jei Latvija turėtų tokią turtingą ir didelę animacijos pramonę kaip Prancūzija, galbūt jau seniai būčiau dirbęs samdomu darbuotoju už gerą atlyginimą ir nebūčiau sukūręs nė vieno filmo. Mūsų finansinis nepriteklius yra ir didžiausia kūrybinė galimybė, nes jis verčia mus veikti išmintingai.“
„Potvynyje“ nėra žmonių. Tik apleisti namai, miestai, šventyklos ir skulptūros, skendinčios vandenyje. G. Zilbalodis filme nebandė paaiškinti, kur dingo žmonės. Ar jie žuvo, ar paskubomis pasislėpė ir paliko gyvūnus likimo valiai? Kodėl apskritai kilo didysis tvanas? Ar tai nuoroda į biblinį nuodėmių tvaną, ar ekologinės katastrofos sukeltas cunamis? Į šiuos klausimus autorius neatsako ir dabar. Kiekvienas žiūrovas gali pats sugalvoti atsakymą.
Labiausiai gąsdina ir prikausto tai, kad po didžiosios katastrofos pasaulis yra toks gražus, spindintis ir harmoningas. Jame dominuoja tik gamtos garsai. Gyvūnai ir pasaulis toliau gyvena be mūsų.
Paklausiau Ginto, ar pasaulis būtų geresnis be žmonių. Jis atsakė neigiamai: „Žmonės yra neatsiejama gamtos dalis. Jie gali daryti bloga, bet gali ir labai gera – kaip ir kiekviena gyva būtybė šiame pasaulyje. Tai vieninteliai mūsų visų namai ir geriausia vieta gyventi. Mes negalime egzistuoti vieni be kitų – žmonių ir gyvūnų. Galbūt mes, žmonės, tai dar ne visai supratome.“
Šis straipsnis buvo publikuotas Latvijos savaitraštyje „Ir“, su kuriuo IQ redakcija bendradarbiauja. Pateikiame truputį sutrumpintą jo versiją.
