Šiųmetės Kauno bienalės tema – „Po išvykimo / Prieš atvykstant“ – būsimiems lankytojams sufleruoja tyrinėsianti kelionės, laukimo, perėjimo iš vieno režimo į kitą būsenas. Nors paroda kalbės ir apie dezorientacijos jausmą, žiūrovams joje orientuotis (arba paklysti) padės Andrejus Polukordas.
Juodas kostiumas, juodas lagaminas ir „aš esu sėkmingas verslininkas“ laikysena gali suklaidinti, kai A. Polukordas punktualiai išdygsta apšnerkštos kavinėse kieme. Tiksliau, galėtų suklaidinti, jei šių metų pradžioje aplenkėte Nacionalinės dailės galerijos (NDG) surengtą parodą, kur A. Polukordas pristatė instaliaciją „Galeristo įrankiai“. Joje, anot menininko, yra viskas, ko gali prireikti perspektyviam verslininkui, panorusiam save išmėginti meno rinkoje.
Visus tuos įrankius ir pamatau per susitikimą, taip pat laukinio kapitalizmo laikais išleistą knygelę apie verslumo dvasią. „Atrodote, lyg mėgintumėte ką nors parduoti, bet aš nieko nepirksiu“, – sakau menininkui, bet jis prieštarauja: „Mūsų užduotis – būti įtikinamiems. Dėl to privalome atsižvelgti į tam tikrą estetiką.“
Sakydamas „mes“ jis turi omeny savo kūrinį – 2014 m. įkurtą mobiliąją galeriją „Galerie Uberall“ („Galerija visur“), kurios biuras ir veikė NDG parodoje. Tuo metu, kai įsteigė šią galeriją, jis tebestudijavo Vienos dailės akademijoje Austrijoje. Ten pat 2016 m. buvo apdovanotas „Kunsthalle Prize Vienna“ prizu. Dabar, porą kartų įteikęs vizitinę kortelę su tais pačiais kontaktais, A. Polukordas beveik nesišypsodamas sako, kad jo įkurta galerija garsesnė ir už Luvro muziejų, ir už „Saatchi“ galeriją, o kolektyvą sudaro pasaulinio lygio žvaigždės. Čia pamatau, kaip šalia cepelinus pietums valgančios bei alumi užsigeriančios damos atsigręžia ir įtariai nužvelgia mano pašnekovą.
