Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistame pirmajame Juozo Baltušio dienoraščių tome tilpo penkeri jo gyvenimo metai. Knyga atskleidžia ne tik asmeninio rašytojo gyvenimo niuansus, vertinimus, nuomones, bet ir nepagražintą sovietinę tikrovę. Garsaus prozininko dukra, žurnalistė Rita Baltušytė su Viktorija Vitkauskaite kalbėjosi apie tai, kas tuose tekstuose liko įrašyta, o kas – praleista.
– J. Baltušis dienoraštį rašė taip atsakingai, lyg eitų į darbą – kiekvieną dieną (su retomis išimtimis). Ar jūsų namuose tuo metu buvo žinoma, kad rašytojas mašinėle tarškina ne tik naują romaną, bet ir aprašo kasdienį gyvenimą, savo požiūrį į daugybę dalykų?
– Tais laikais daug kas rašė dienoraščius. Ir mes mokykloje visos rašėme, o paskui viena kitai duodavome skaityti. Anuomet tai nebuvo sensacija, o dabar dienoraščius rašo gal tik Anglijos karalienė. Visgi tėvelis dienoraščių smarkiai nedemonstravo: laikai buvo tokie, kad viešai tų minčių reikšti, kokias jis ten rašė, nebuvo patartina. Taigi jis kažkur juos slėpė, nepalikdavo ant stalo, kad vos įėjęs rastum.
Gyvenimo pabaigoje tėvelis savo žentui, mano sesers Violetos vyrui Antanui, pasakė: paimk tuos dienoraščius ir pavesk Violetos globai, kad laikytų ir saugotų. Bet tą pačią dieną Antanas jų nepasiėmė. O kai nuvyko vėliau, Monika (aktorė M. Mironaitė, J. Baltušio žmona – IQ past.) jų nedavė. Vėliau pati dienoraščius nunešė į Lietuvos literatūros ir meno archyvą, kur jie iki šiol ir buvo. Aš jais nesidomėjau. Galvojau, bus aprašyti susitikimai su skaitytojais ir tiek. Be to, maniau, kad ir taip viską žinau. Daugelį aprašytų dalykų iš tiesų žinojau.
