Pasaulinį pripažinimą pelnęs režisierius Robertas Wilsonas savo pirmaisiais apsilankymais Niujorko teatre sužavėtas neliko. Tai, ką pamatė, paskatino jį pasiryžti keisti teatrą iš esmės ir per 55-erius karjeros metus tapti vienu svarbiausių postmodernistinio teatro kūrėjų, ribų nepaisančiu revoliucionieriumi, transformavusiu žiūrovų suvokimą apie vyksmą scenoje. Agnei Žemaitytei jis pasakojo, kaip pačiam pavyko sukurti tokią unikalią teatro kalbą.
– Daug pasakojate apie tai, kad pirmieji susitikimai su teatru ir opera jums nesukėlė teigiamų emocijų. Teatras jums nepatiko, todėl ėmėte kurti jį pats. Koks šiandien jūsų santykis su kitų režisierių darbais?
– Iš tiesų, kai pirmą kartą apsilankiau teatre Niujorke, man labai nepatiko. Neplanavau tapti režisieriumi, viskas įvyko atsitiktinai. Visada žavėjausi George’o Balanchine’o, Merce’o Cunninghamo ir Johno Cage’o darbais. Jie iki šiol turi milžinišką įtaką mano kūrybai. Apskritai stengiuosi pamatyti kuo daugiau spektaklių, kad ir kur būčiau – Niujorke, Paryžiuje ar Berlyne. Noriu matyti, kaip kiti žmonės atlieka savo darbą. Tai man leidžia turėti aiškesnę viziją, ką pats darau.
– Tačiau atvirai teigiate pats nesuprantąs, apie ką statote spektaklius, nes, „jei žinai, apie ką visa tai, tuomet nebėra ko dirbti“. Ar žiūrovas taip pat neturi suprasti, apie ką spektaklis?
