Debiutinis ilgametražis režisieriaus Igno Jonyno filmas „Lošėjas“ 2014-aisiais pripažintas geriausiu. Šį rudenį kino teatruose – jo antrojo filmo „Nematoma“ premjera. Kuo jis skirsis nuo debiuto ir kaip vyko kūrybinis procesas, režisierius pasakojo Laurai Čiginskaitei.
– Esate sakęs, kad kurdamas filmus ieškote ore tvyrančių socialinių problemų. Kaip gimė pagrindinės šio filmo temos?
– Mūsų su Kristupu (Saboliumi – IQ past.) metodas paprastas – daug kalbamės. Kalbamės apie rūpimus dalykus: politiką, šiuolaikinį meną, kiną, socialines aktualijas. Tada vienam iš mūsų gimsta kokia nors tema ar idėja ir ją pradedame plėtoti. Filmo „Nematoma“ atveju mus sudomino televizijos kaip masinės iliuzijos industrijos vaidmuo, kuris tuo pat metu paliečia konkrečius likimus. Ieškodami kino aspiracijų prisiminėme Sidney Lumeto filmą „Tinklas“ („Network“) ir Matteo Garrone’s „Realybę“ („Reality“), bet tai labiau Vakarų tradicijos paveikti filmai. Mes norėjome atsispirti nuo vietos konteksto. Šiuo atžvilgiu mūsų filmas šiek tiek mišrūnas. Jame posovietinė patirtis maišosi su naujųjų laikų realijomis: manipuliatyvia realybe, savo ego patenkinimu viešumoje ar populistine logika. Pradėję nagrinėti televizijos realijas netrukus supratome, kad mūsų filme tai tik viena aplinkybių, atskleidžiančių herojaus susikurtos iliuzijos pavojų. Supratome, kad reikia dar labiau gilintis į pagrindinio veikėjo motyvacijas ir gyvenimo patirtis, dariusias įtaką jo elgesiui. Taip scenarijuje atsirado iš praeities ateinanti detektyvinė linija, kuri paskui save atnešė manipuliacijos, kaltės ir keršto temas.
– Tai jau antrasis jūsų filmas, kurio scenarijų kūrėte su K. Saboliumi. Kaip judu pasidalijate darbus?
