Lietuvos menų festivalis Romoje ir pirmą kartą Vilniuje surengti pusryčiai su 13 mūsų šalies kultūros atašė – dvi priežastys susitikti pokalbio su Julija Reklaite. Architektė, kultūros atašė Italijoje su Viktorija Vitkauskaite kalbėjosi apie kultūros eksportą, žmogaus – orkestro veiklos specifiką ir italų mentalitetą.
– Gegužę Romoje surengtas Lietuvos kultūros festivalis FLUX pristatė žymiausius nūdienos šalies menininkus. Kokius jo rezultatus galime apčiuopti šiandien?
– Sakyčiau, kad FLUX atgaivino santykius, suvedė žmones, sukėlė didesnį susidomėjimą Lietuva. Tikiuosi, ateityje kai kurios durys dėl šio festivalio atsidarys dar lengviau, nes jau būsime dirbę kartu. Be to, kai apie šalį pasklinda gandas, atsiranda norinčių sužinoti apie ją daugiau. Rengiant FLUX pirmą kartą bendradarbiavo trys didelės Romos meno institucijos, ir joms ši patirtis buvo labai smagi. Sulaukta daug žiniasklaidos dėmesio – ne tik anonsų, bet ir labai palankių recenzijų. Pavyzdžiui, apie Mirgos Gražinytės-Tylos koncertą publikaciją parašė labai gerbiamas didžiausio Italijos laikraščio „La Repubblica“ kritikas. Lietuvos kultūros instituto ir komunikacijos partnerių Italijoje dėka apie absoliučiai visus pasirodymus buvo rašoma plačiai ir daug.
Aš tikiu, kad viskas festivaliu nesibaigs: jis padės pamatus bendradarbiauti ateityje – toks ir yra šio darbo tikslas. Italai yra labai konservatyvūs, jie sunkiai įsileidžia kitus. Bet jei tave jau priėmė, tai atsimins daugelyje kitų kontekstų. Pavyzdžiui, FLUX koordinatorė prisiminė, kad prieš daugiau nei dešimt metų viename teatro festivalyje jai teko dirbti su Eimuntu Nekrošiumi. Tad dėl šio režisieriaus net nekilo diskusijų – jis privalėjo būti FLUX programoje. Kitas pavyzdys: mažo miestelio žmonės pasakojo, kad pas juos 1985 m. grojo pianinu profesorius Vytautas Landsbergis – jie tai prisimena iki šiol. Tokios kultūrinės asociacijos ir yra kultūrinė diplomatija, nors Lietuvoje ji dažnai suvokiama kitaip.
