Nerijaus Mileriaus archyvas„Mirtis savaime yra banali, – sako filosofas ir kino režisierius Nerijus Milerius. – Galima daugžodžiauti, bet pagrindiniai dalykai labai elementarūs, net žodžiais sunkiai perduodami.“ Agnei Žemaitytei dokumentinio filmo „Gyvenimas po mirties“ režisierius pasakoja ne tik apie naujos savo juostos užkulisius, bet ir svarsto apie tai, kas mums nutinka, kad vieną dieną mirtis ir jos artumas nustoja jaudinti.
Dokumentinio filmo „Gyvenimas po mirties“ centre – aktoriai Juozas Budraitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis ir Lukas Malinauskas, kine suvaidinę savo mirtį arba įkūniję artimųjų netekusius personažus. Ką reiškia vaidinti mirtį? Ar kine vaidinamo personažo mirtis keičia santykį su būsima „tikra“ mirtimi? Galbūt suvaidinta mirtis ugdo ironiją ir gebėjimą pasijuokti? Filmo idėja – per aktorių portretus atskleisti mirties kine ir gyvenimo už aikštelės ribų ryšį.
– Dokumentinio filmo „Pavyzdingas elgesys“ inspiracija jo sumanytojui šviesaus atminimo režisieriui Audriui Mickevičiui kilo po žiauraus brolio nužudymo. Mirus režisieriui šį filmą teko baigti jums. O kas paskatino imtis „Gyvenimo po mirties“ temos – suvaidintos mirties?
– Pirmas artimesnis šaltinis – akademinis. Buvau Jungtinėse Valstijose, rašiau knygą „Apokalipsė kine“, kurios penktas skyrius vadinasi „Kinas kaip mokymasis mirti“. Kadangi apokaliptiniame kine daug mirties vaizdinių, norėjau į mirtį ekrane pasižiūrėti ne tik iš teorinės, bet ir iš vizualinės pusės, iš aktorių perspektyvos.
