Audrius Solominas„Yra du skirtingi mąstymo tipai, – tiki kino režisierė Saulė Bliuvaitė. – Vienas – kai žmonės sako: tu esi savo likimo kalvis, tu gali padaryti viską, tik daryk, imkis priemonių. Kitas – yra likimas, ir tereikia pajusti, kur tave ta upė neša, kur pritampi, kur tavo vieta.“ Agnei Žemaitytei ji prisipažino ir savo gyvenime vis bandanti atsakyti į klausimą, kiek galima daužyti uždarytas duris? Atrodo, kad praėjusį rugpjūtį Lietuvos menininkei pavyko su trenksmu vienas pramušti Lokarno kino festivalyje Šveicarijoje, nes už debiutinį ilgo metro vaidybinį filmą „Akiplėša“ ji apdovanota pagrindiniu festivalio prizu – „Auksiniu leopardu“.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
– Nors filmas „Akiplėša“ į Lietuvos ekranus dar tik keliauja, jį jau matė nemažai užsienio žiūrovų. Kokie jų įspūdžiai labiausiai nustebino ir įsiminė?
– Didžiausias įvertinimas, kai už tūkstančių kilometrų nuo čia gyvenantis žmogus pažiūrėjęs filmą sako, kad tai istorija apie jo gyvenimą. Man labiausiai įstringa, kai po seanso žiūrovai ne žeria komplimentus, bet prisipažįsta susitapatinę su istorija. Žinoma, dažniausiai taip nutinka moterims, merginoms. Jausmas, kad pavyko nutiesti tiltą į publiką, ir yra didžiausias komplimentas. O ne įvertinimas už stilių, už tai, kaip viskas sukonstruota.
