Naujasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) operos meno vadovas Sesto Quatrini teigia, kad šiandien teatrui nebepakanka būti teatru – jis turėtų priminti kultūrinį fabriką ar oro uostą. IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė su dirigentu kalbėjosi apie operos ir restorano kombinaciją, muzikų privilegijas ir lyderystę.
– Ar sulaukęs pasiūlymo tapti LNOBT operos meno vadovu turėjote kokių nors abejonių?
– Jokių. Paprastai elgiuosi instinktyviai – nesu tas, kuris ilgai svarsto. Jau senokai, ypač pastaruosius trejus metus, jutau augantį norą būti muzikos arba meno vadovu teatre. Dabar Vilniuje esu meno vadovas, bet kituose sezonuose pats daug ir diriguosiu. Taigi galime sakyti, kad ši pozicija sujungia abi sritis.
Kai 2016-aisiais pirmąkart atvykau į Vilnių dirbti, išsyk pajutau, kad publika buvo nustebinta mano dirigavimo – sakyčiau, jis temperamentingas. Dirigavau GALA koncerte su latvių operos žvaigžde Kristine Opolais, atlikome keletą simfoninės muzikos ir operos perlų. Vienas svarbiausių buvo „Bacchanale“ iš Camille’io Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“. Po paskutinio akordo žiūrovai ėmė šaukti – tai buvo lyg sprogimas. Vėliau sužinojau, kad Lietuvoje tai ne visai įprasta. Čia publika dažniausiai būna mandagi, jei sakytume politiškai korektiškai. Šalta – jei kalbėtume politiškai nekorektiškai. Šiaip ar taip, iš karto pajutau užsimezgusį ryšį tarp manęs, orkestro ir klausytojų.
