Spintoje nuolat surandi nedėvimų drabužių. Anot patarėjų, reikėtų išmesti kiekvieną švarką, kurio neprireikė keletą metų. Bloga nuotaika, švaros manija ar tvarkymosi priepuoliai padeda atsikratyti senų rūbų.
Nušvitimo akimirką supranti, kad tau neprireiks tų beviltiškų kelnių ir neapsirengsi juokingų marškinių. Tik vieno seniai nenešiojamo, bet labai svarbaus drabužio vis dar nedrįsti atsisakyti – beveik dešimties metų senumo džinsų. Visada gali juos pasimatuoti, kai užsimanai čipsų, šokolado ar papildomo alaus. Džinsai tau pasako – dar galima ar jau ne.
Gaila, bet nėra tokių rūbų, kuriais galėtum pasitikrinti savo dvasinio nutukimo ribas. Būtų blogiau, jei vis dar įtilptum į paauglystėje dėvėtus Remarque, Hemingway’aus ar Jacko Londono knygų drabužius. Net jaunystėje perskaityti Márquezo, Miguelio de Unamuno, Cortázaro romanai kartais atrodo šiek tiek ankštoki. Aišku, kad esi užstrigęs gana senamadiškuose rūbuose: tau vis dar patinka Faulkneris, Heimito von Dodereris, Musilis, Louis-Ferdinandas Céline’as. Primeni sau, jog būtina neaptingti, nuolat vis naujesnius knygų drabužius prisimatuoti. Ne visada jie pritinka, ir puikiai supranti, kad kaltas gali būti ne tik drabužis, bet ir nelankstus, sudžiūvęs, surambėjęs, sukietėjęs ir susiraukšlėjęs tavo dvasinis kūnas. Galvos pasaulyje irgi reikia sportuoti, sakai sau. Gali nebūti skaitymo čempionu, bet treniruotis privalai.
Nuolat reikia pasidairyti ne tik pro langą, bet ir po savo galvą pasižvalgyti. Perkratyti savo sąmonės turinį, pamąstyti ne tik apie gyvenimą, verdantį, kunkuliuojantį miesto erdvėse, bet ir apie tą nepastebimai srovenantį procesą galvoje, mintyse, sieloje. Ir ne tik pastebėti visokiausias susikaupusias šiukšles – svetimas mintis, įsibrovusias į galvą ir įsitaisiusias kaip namie. Įkaltus įsitikinimus, susiformavusias fobijas, prilipusius, prisikabinusius mąstymo prietarus, prisvilusius kultūrinius įpročius ir supelijusius standartus. Išsivalyti, pašvarinti galvą yra naudinga ir gerai. Dar svarbiau kartais pasitikrinti, ar neužmigai. Ar gyvendamas nesapnuoji. Ar viskas nėra kitaip, nei tau „atrodo“. Nes kai tau parodo, kai tau rodo ir rodo – tai gana dažnai ir įrodo. Rodymas nėra įrodymas.
