Tirpstančio sniego arba žydinčios pievos garsai, povandeninių gyvūnų seksas, čečėnų tremtinių tyla, avių portretų galerija, kvapų laboratorija, Venesuelos tropikų trobelė ir vietinio euroremonto pavyzdys. Nauji įspūdžiai, asmeninės patirtys ir maršrutai po Rygą. Taip, turiu jums gerą savaitgalio planą.
Rygos tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė RIBOCA1 – geografiškai mums artimiausias taškas, kuriame galima iki soties prisiragauti šiuolaikinio meno. Maža to, kitaip nei Venecijos, Berlyno, Stambulo ir kitos garsios bienalės, šioji mums daug artimesnė ir temomis bei menininkais.
Šis renginys – pirmasis. Bet ne tik dėl to jis buvo lauktas su smalsumu ir šiokia tokia įtampa. Tai neinstitucinis renginys, organizuojamas tik privačiomis lėšomis. Bienalės įkūrėja ir komisarė – rusų ir lietuvių kilmės Agnija Mirgorodskaja, o pagrindinis finansuotojas – jos tėvas, Rusijos verslininkas Genadijus Mirgorodskis. Suprantamos abejonės – kiek profesionaliai bus organizuojama, ar turiniui nedarys įtakos finansavimo šaltinis. Neabejoju, kad organizatoriai ir kuratoriai šią įtampą jautė. Rezultatas – visais atžvilgiais draugiška žiūrovui, įdomi, tačiau ir labai atsargi bienalė. Skaidri koncepcija, vizualūs ir interaktyvūs darbai skirti ne meno profesionalams, o gerokai platesniam publikos ratui.
RIBOCA1 nori patikti. Ji nenori provokuoti. Negali sakyti, kad nėra kūrinių aktualiais klausimais – tiek karo Ukrainoje, tiek pabėgėlių ar „Brexit“ temų neatsisakyta, tačiau apie jas kalbama kuo ramiau. Nuosaikus bienalės charakteris užkoduotas ir jos pavadinime: „Viskas buvo amžina, kol išvis nebebuvo“ (Everything Was Forever, Until It Was No More). Jis pasiskolintas iš antropologo Aleksejaus Jurčako knygos tuo pačiu pavadinimu. Nors frazė sukurta kalbant apie Sovietų Sąjungą, ji puikiai tinka ir dabarčiai. Bienalėje kalbama apie įvairiausias permainas (istorines, politines, socialines, technologines, privačias), išgyvenamas šiandien. Tiesa, Baltijos šalių istorija nėra ignoruojama, kaip ir vietiniai menininkai.
