Net visiškai skirtingos, priešingose pasaulio pusėse sukauptos meno kolekcijos iki šiol dažnai turėjo vieną bendrą bruožą – daugumos kūrinių autoriai būdavo vyrai. Bet laikai keičiasi. Viktorija Vitkauskaitė žvelgia į „Savą kambarį“ ir kitas moterų menui dedikuotas erdves.
Kai 2010 m. buvo įsteigtas Lietuvos išeivijos dailės fondas, o dar po trejų metų – „Lewben Art Foundation“, lyčių lygybės klausimai fondų veikloje svarbesnės vietos neužėmė. Pirmasis fondas savo misija pasirinko susigrąžinti lietuvių išeivių dailės kūrinius. Antrasis ėmė kaupti reprezentatyvią Lietuvos ir užsienio menininkų kolekciją nuo XVIII a. pabaigos iki šių dienų.
Tačiau tendencija atsigręžti į moteris, kurios daugybę metų buvo likusios kultūrinio gyvenimo paraštėse, neaplenkė ir mūsų šalies kolekcininkų. Per pastaruosius kelerius metus minėti fondai įsigijo apie 40 menininkių darbų. „Peržiūrėję savo kolekcijas suvokėme, kad moterų kūriniai jose sudaro mažą dalį. Todėl pagalvojome, kad reikia pradėti ne tik įsigyti daugiau menininkių kūrybos, bet ir plačiau apie ją kalbėti“, – pasakojo Lietuvos išeivijos dailės fondo direktorė ir „Lewben Art Foundation“ kuratorė Ugnė Bužinskaitė.
Žinoma, kaip ir iki tol, esminiais kriterijais įsigyjant naujus meno kūrinius tapo ne menininko lytis, bet meninė darbo vertė, jo autoriaus perspektyvumas. Neapsiribota vien lietuvėmis – pavyko įsigyti ir tarptautinio garso menininkių darbų. Tiesa, „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo įkūrėjas, valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas pasakojo, kad tokiai mažai šaliai kaip Lietuva kovoti dėl pasauliniu mastu pripažintų menininkų kūrybos nelengva.
