Kas gi yra ta Karolio Vilko „Vaikystė“, tiek ilgai ieškojusi namų, tiek sykių įvertinta, apdovanota, bet nedaugelio matyta?
Vilniaus Menų spaustuvėje įvyko tik šįmet vaidybos bakalauro studijas Oskaro Koršunovo vadovaujamame kurse baigusio debiutuojančio režisieriaus K. Vilko spektaklio „Vaikystė“ premjera. Nors, tiesą sakant, šį „Vaikystės“ seansą sunku pavadinti premjeriniu: pirmuosius nedrąsius žingsnius publikos link K. Vilko spektaklis žengė dar pavasarį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre, tapo konkurso „Balkono okupacija“ laureatu, vėliau vyko susitikimas su daugiausia „ne teatriniais“ žiūrovais kultūros centro „Kablys“ rengtame festivalyje „PIN diena 2016“. Vasaros pradžioje „Vaikystė“ sykį pasirodė Vilniaus teatre „Lėlė“, kur jau rugsėjo pabaigoje įvyko ir spektaklio prisistatymas Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ žiūrovams ir svečiams iš užsienio, o pats jaunasis režisierius už šį darbą įvertintas Kultūros ministerijos Metų debiuto premija.
Tad kas gi yra ta „Vaikystė“: tiek ilgai ieškojusi namų, tiek sykių, kaip jau rašė viena kolegė, girdėta, įvertinta, apdovanota, bet beveik nerecenzuota ir tik nedaugelio apskritai matyta?
Mano supratimu, šis jauno režisieriaus K. Vilko debiutinis darbas – tai žaismingas, bet tuo pat metu itin racionaliai sulipdytas koliažas, galerija, viena vertus, iki skausmo realistiškų ir tuo pat metu pasakiškų, lyg iš pasąmonės, vaizduotės ar laiko iškreiptų atsiminimų išnyrančių personažų, situacijų, pojūčių bei nuojautų. Tokių konkrečių, kurias tiesiogiai pažino turbūt tik pats režisierius, bet tuo pat metu tokių apibendrintų bei universalių, kad jas, vienaip ar kitaip, galėjo pažinti bet kuris ir kiekvienas.
