Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ skiria ypatingą dėmesį istorinės atminties temai, pristatydamas įdomiausių Europos ir lietuvių režisierių filmus, istoriją vaizduojančius kaip nenutrūkstamą procesą, kuriantį gyvą dialogą tarp praeities ir dabarties, kuriame žmogus yra aktyvus jo dalyvis.
Įsimintiniausi pastarojo laikotarpio ir restauruoti kino istorijos kūriniai atveria erdvų vaidybinio ir dokumentinio kino horizontą, o jų autoriai kelia klausimą, kaip istorijos pamokos veikia šių dienų žmogų ir jo sprendimus, kuriančius istorijos švarraščio ir jo paraščių santykį.
„Fabianas“ (rež. Dominik Graf, 2021, 176 min.)
Berlynas, 1931-ieji. Jakobas Fabianas dienomis dirba cigarečių fabriko reklamos skyriuje, o naktimis su savo pasiturinčiu draugu Labude neria į dekadentišką Berlyno barų, viešnamių ir menininkų studijų siautulį. Vokietija sunkiai gydosi karo žaizdas ir grimzta į visą šalį apėmusią neviltį. Sutikęs žavią, savimi pasitikinčią Korneliją, Fabianas trumpam pamiršta niūrią kasdienybę ir atsiduoda meilės svaiguliui. Deja, jų laimei nelemta ilgai trukti – jaunas vyras praranda darbą, o jo mylimoji pasirenka vyresnį gerbėją ir atkakliai siekia aktorės karjeros. Sekdamas ankstyvuoju Ericho Kästnerio romanu „Fabianas. Vieno moralisto istorija“ (1931), režisierius atskleidžia istoriją kaip nenutrūkstamą procesą, kuriame žmogaus pasirinkimai lemia jo įvykių eigą ir seką.
„Nepalikti žymių“ (rež. Jan Paweł Matuszyński, 2021, 160 min.)
Lenkija, 1983-ieji. Šalis sukrėsta Grzegorzo Przemyko atvejo – studentą, poetės ir „Solidarumo“ veikėjos Barbaros Sadowskos sūnų, mirtinai sumuša milicija. Jo draugas ir vienintelis liudytojas Jurekas akimirksniu tampa pagrindiniu valstybės priešu. Siekdamas palaužti aukos artimuosius, režimas pasitelkia visas priemones: slaptąsias tarnybas, miliciją, žiniasklaidą ir teismą. Remdamasis istoriniais įvykiais, režisierius kuria įtaigų ir dėmesį prikaustantį pasakojimą, sukrečiantį laikui nepavaldžiu aktualumu.
„Babij Jaras. Kontekstas“ (rež. Sergei Loznitsa, 2021, 120 min.)
33 771. Tiek žydų tautybės Ukrainos piliečių per dvi dienas sušaudyti fašistinės vokietijos kareivių Babij Jaro dauboje. Vietos gyventojų pasipriešinimo nebuvo. Naujausias S. Loznicos filmas pasitelkia neviešintą archyvinę medžiagą, kad pateiktų šios tragedijos kontekstą: nuo Ukrainos pirmosios vokiečių okupacijos iki tapimo sovietine respublika.
„Išduotieji“ (rež. Eirik Svensson, 2020, 126 min.)
Kai nacių kariai įsiveržia į Norvegiją, vietos žydai jaučiasi saugūs, tačiau antisemitizmas nepripažįsta sienų. Netrukus jų radijo imtuvai atimami, o pasuose atsiranda antspaudas su didele J. 1942 m. lapkričio 26 d. vidury nakties policija suima šimtus žydų ir išveža į prieplauką. Vyrai, moterys, vaikai, ligoniai priversti sėsti į laivą, plaukiantį į Oslą, pirmąją jų kelionės į Aušvicą stotelę. Tikrais įvykiais paremtas filmas stebi vienos šeimos kovą už galimybę likti kartu ir išlikti gyviems.
„Tiesa išlaisvina“ (rež. Robert Gliński, 2020, 83 min.)
1977-ieji. 88-metį tėvą Zieją, vieną Darbininkų gynybos komiteto įkūrėjų, tardo saugumietis Grisickis. Jo tikslas – pasiekti, kad tėvas Zieja bendradarbiautų su valdžios institucijomis. Tardomas Zieja prisimena savo gyvenimą: jis kupinas dramatiškų įvykių iš XX a. Lenkijos istorijos – šie tampa fonu, kuriame išryškėja nepalaužiamų moralinių įsitikinimų svarba.
„Metai prieš karą“ (rež. Dāvis Sīmanis, 2021, 95 min.)
Didingų įvykių, atvedusių į Pirmąjį pasaulinį karą, išvakarėse jaunas latvis Peteris, save vadinantis Hansu, be aiškaus tikslo keliauja po Europą. Iš pradžių dirbęs durininku Rygoje, vaikinas netikėtai įsivelia į seriją keistų įvykių ir atsiduria pačiame politinių kovų įkarštyje – anarchistų, komunistų ir nacionalistų kryžminėje ugnyje. Savo kelionėse jis užmezga romaną su legendine šnipe Mata Hari ir pakliūna ant Sigmundo Freudo kušetės. O įtakingesnės XX a. pradžios figūros pasistengia, kad jo kelionė baigtųsi revoliucijos įkarštyje, ir paskatina Peterį atlikti seriją lemtingų veiksmų, kurie pakeis istorijos eigą.
„Finzi-Contini sodas“ (rež. Vittorio de Sica, 1970, 94 min.)
Žydų aristokratų Finzi-Contini šeima pasitinka Antrojo pasaulinio karo metus ištaiginguose namuose, apsuptuose žaliuojančio sodo. Iš pažiūros jų gyvenimas atrodo saugus ir rafinuotas, nedrumsčiamas nacių smogikų būrių ir koncentracijos stovyklų siaubo. Nepaisant to, karo metų tikrovė įsibrauna į jį kitais pavidalais. Vizualiai puošnus, pastelinėse spalvose skendintis režisieriaus vėlyvojo kūrybos laikotarpio filmas įtaigiai ir negailestingai pasakoja apie pavojus, tykančius pamiršus gyvenimą kitapus savo namų durų.
„Faktas“ (rež. Almantas Grikevičius, 1981, 96 min.)
Vieną niekuo neišsiskiriančią dieną kasdieniuose rūpesčiuose paskendusių Pirčiupių gyventojų buitį sujaukia į kaimą įvažiavę vokiečių tankai. Filme tai iš vieno, tai iš kito veikėjo perspektyvos „dokumentuojama“ vienos šį įvykį lydėjusios 1944 m. birželio dienos kronika. Gyventojų prisiminimai pinasi su ateities planais, tačiau pakilias jų nuotaikas ir kasdienes problemas pamažu persmelkia sutrikimas, o vėliau – tragiška nuojauta. Psichologizuotas grupės žmonių „mažojo pasakojimo“ skerspjūvis tampa universalia tautos, atsidūrusios akistatoje su jos laukiančia tragedija, istorija.
„Šeimos rentgeno nuotrauka“ (rež. Firouzeh Khosrovani, 2020, 82 min.)
Remdamasi mėgėjiška ir profesionalia archyvine medžiaga, o taip pat nuotraukomis iš šeimos albumų, iraniečių kilmės režisierė pasakoja savo šeimos istoriją. Ji tarsi pakibusi tarp dviejų pasaulių. Vienas – pasaulietiškų pažiūrų tėvo intelektualo, kitas – iš tradicinės šeimos kilusios religingos motinos. Režisierės asmeninė patirtis tampa pasakojimu apie prieštaravimų ir vidinių konfliktų draskomos šalies istoriją.
„1970“ (rež. Tomasz Wolski, 2021, 70 min.)
1970-aisiais keliuose Lenkijos pakrantės miestuose įsižiebia protestai: darbininkai reiškia nepasitenkinimą staigiai pakilusiomis kainomis. Kasdien į gatves išeina vis daugiau žmonių. Sostinėje suburiama šios krizės valdymo komanda. Iš pradžių tikimasi ramiai suvaldyti protestų bangą, tačiau greitai situacija tampa nebekontroliuojama ir griebiamasi smurto. Jungdamas archyvinius telefono pokalbių įrašus, dokumentinę vaizdo medžiagą ir animaciją, Tomaszas Wolskis studijuoja represinio valstybės mechanizmo užkulisius.
