Vytis SnarskisBaigiasi pirmieji pandeminiai metai, kurie prasidėjo pernai po Knygų mugės. Šiemet mugė nukelta į gegužę ir vasario pabaiga tuščia ir nyki kaip mokyklos koridorius per atostogas. Nebus šurmulio, knygų, susitikimų su seniai matytais bičiuliais ir pažįstamais – ilgiuosi to ir kartu nesiilgiu. Svarstau, kokią vietą per šiuos metus užėmė literatūra žmonių sąmonėje – ar kas pasikeitė, ar išaugo skaitytojų skaičius, ar sumažėjo. Kaip laikosi rašytojai? Kiek ir ko jie prirašė? O gal metė rašyti? Ką gi daugiau veikti, jei ne svarstyti – rašyti? Cha.
Knygų mugė nukelta į gegužę, bet aš, tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju, kokia atmosfera joje vyraus – kaip mes grakščiai (nes įgudome per metus) šoksime vieni aplink kitus metro ar dviejų atstumu, kaip nė nesusimąstydami laikysimės atstumo ir droviai mojuosime kits kitam. Tik rūkaliai turbūt būriuosis kaip būriavęsi. Tai bus mugė-menuetas, sako man vidinis optimistas. Ne, tai bus mugė kauke užklijuota burna, sako man vidinis pesimistas. Tiesa, žinoma, slypi kažkur per vidurį. Tikriausiai bus polka su kaukutėm.
Iš pirmo žvilgsnio lyg niekas ir nepasikeitė – rašytojai ekstravertai ir visuomenininkai (tiesa, ne visi, dalis turbūt alergiški internetiniam bendravimui ir džiūsta be gyvo kontakto it nelaistyta gėlė) kaip pasiutę zūmina ir skaipina internete, jų žvalūs programų langelių įrėminti veidai mirga visuose socialiniuose tinkluose. Mirga ir mirga. Mirga ir mirga. Tai jie suka tą literatūrinio vyksmo voverės ratą. Bėda ta, kad jų gerokai mažiau nei apskritai rašytojų, ir imi manyti, kad literatūros pasaulis dusinamai ankštas.
Rašytojai intravertai pandeminių metų pradžioje net džiaugėsi, tiksliau, sakė – va, žiūrėkit, dabar pagyvensite, kaip mes esame įpratę, nieko čia tokio, pamatysit, visai lengva taip. O kiek darbo nudirbsite!
